(Ne)tradiciniai savojo krašto pažinimo būdai Užpaliuose

Akiai neužfiksuojamu tempu kintant aplinkos spalvoms jau tampa tradicija Užpaliuose (Utenos r.) domėtis gamta įvairiapusiškiau ir netradicinėse erdvėse. Šiais metais Lietuvos kultūros tarybai ir Utenos apskrities regioninei kultūros tarybai iš dalies finansuojant projektą „Stverk Užpalių kultūrines iniciatyvas“ UKC Užpalių skyriaus veiklose akcentuotina kraštovaizdis ir jo raiška folklore. Įvadiniu projekto renginiu ir pažintimi su Užpalių seniūnijos kraštovaizdžiu tapo interaktyvus orientacinis žaidimas dviratininkams, raiteliams ir pėstiesiems.

Daugiau nei šimtas dalyvių, tarp kurių gausumu išsiskyrė socialinių partnerių iš Širvintų – „Atžalyno“ progimnazijos komanda, žaidėjai, pasiskirstę į keturiolika pėsčiųjų komandų, penkias dviratininkų ir aštuonias raitelių komandas, rinkosi Ilčiukų kaime. Jo gyventojai ne tik stebėjo žaidimą, bet ir buvo aktyvūs bei geranoriški talkininkai. Ačiū Rasai Dulkytei, leidusiai privačioje valdoje įsirengti pagrindinę žaidimo vietą. Didžioji dalis maršruto vingiavo po Vaiskūnų geomorfologinį draustinį, bet pirma teko pabuvoti kaimo bendruomenės ir Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos muzikos mokytojos Gražinos Gudonienės šurmulingoje stotelėje, kur liaudiška daina, šokis ar lietuviško žodžio vingrybės tapo žaisminga išpirka dalyvavimui žaidime.

Žaidimo dieną trumpam atgijo nė vieno gyventojo neturintys kaimai, kuriuose stabtelti kvietė žaidimo talkininkai: Satarečiuje Gintaras Žalnora ir Elona Petkelienė supažindino su kelius ir keliones globojančiais dievais, Stasiškėse Ramūnė Žemaitienė įteikdama dalyvių ženkliukus rūpinosi vandens atsargų papildymu, tik vasarai atgyjančiame Vaiskūnų kaime suskambo Jolitos Novikienės užgautos kanklių stygos.

Likunčių piliakalnį saugojančiame kaime dar yra 4 gyventojai ir trys ūkiai. Vengiant klampių pelkių ir brūzgynų, iki piliakalnio ir atgal visi žaidimo dalyviai keliavo saugiu, gražiai išpuoselėtu Vilmos Pilipavičienės kiemu. Žmogaus sukurtam grožiui nenusileido prie Ilgio ežero ledynmečių suformuota kalva, kurioje žaidėjų laukė Gintarė Masiulytė su pusbroliu Silvestru. Žaidėjus, grįžtančius iš gamtos, pasitiko Užpalių kultūros centro „Artistuko“ kolektyvo narės: Vakarė Jurelytė, Izabela Vinocūrova, Augustė Gavėnaitė, Kunigunda Gurklytė ir Emilija Tarvydaitė. Mergaitės kvietė prisiminti vaikystę pučiant muilo burbulus ir įveikiant vingiuotos virvės užduotį.

Pasibaigus žaidimui, kuris suorganizuotas kartu su žirgų mylėtojų klubu „Ašvienių fanai“, aptarti rezultatų, pasižiūrėti užfiksuotų kadrų ir draugiškai pasibūti visi, turintys noro, rinkosi buvusiose Užpalių dvaro arklidėse (kamenyčioje).

Viktorijos Jovarienės iniciatyva restauruojamo karališkojo dvaro erdvės bei ekspozicijos domino ir kitos projekto veiklos – seminaro „Kraštovaizdis ir jo raiška folklore“ dalyvius bei lektorius. Prieš tai Užpalių kultūros centre vyko seminaras, kurio lektorė dainininkė Laurita Peleniūtė supažindino su protėvių paveldo kodais augmenijoje ir vandenyje. Suskambo seminaro dalyvių kartu su lektore atliekamos sutartinės.

Dalyvių gretas papildžius Užpalių gimnazijos moksleiviams, imtasi mokslinių pokalbių, kuriuos moderavo užpalietė, Lietuvos geografų draugijos prezidentė Genovaitė Kynė. Gamtos tyrimų centro mokslininkės – hidrologė dr. Aldona Baubinienė ir geomorfologė dr. Regina Morkūnaitė – pristatė autorinę knygą „Šventosios tėkmės paslaptys“. Knygoje pateikiama gamtotyrinė medžiaga apie Šventosios upės įdomybes, panaudota geografijos tyrėjų, taip pat geologų rankraštinė ir spausdinta medžiaga, abiejų autorių mokslinių tyrinėjimų apibendrinimai. Gamta besidominčius užpaliečius, pasiekė platesnis supratimas apie reiškinius, vykstančius mums artimiausios upės slėnyje ir aplink jį. Juk Šventoji salingiausia upė (suskaičiuojama apie 100 salų), jos terasos vis kitokios, senvagės įdomios savo susidarymo etapais, o aplinkos griovos ir raguvos yra saugomos nacionaliniu lygmeniu. Knygoje pateiktos žinios pravers keliaujantiems ar plaukiantiems upe, o mes dar geriau suprasim, prie kokios nuostabios ir unikalios upės gyvename! VU Geomokslų instituto kraštovaizdžio specialistė dr. Giedrė Godienė tikslingai kreipė diskusiją, kaip žmogus per savo gyvenimą gali stebėti ir pamatyti upės kaitą. Po diskusijų ir pokalbio apie Šventąją, kuri yra neatsiejama Užpalių kraštovaizdžio formavimo dalis, keliavome į upės slėnį, kuriame kažkada buvo upės tėkmė, o dabar – susiformavusi senvagė. Visi dalyviai, kurių susirinko apie 40, dalyvavo moksliniame tyrime. Senvagėje buvo iškastas beveik 1 metro kasinys, kur puikiai matėsi upės suklostyti sluoksniai. Skirtingos sandaros sluoksniai: smėlio, priesmėlio, priemolio glitaus molio – šlyno sluoksniai rodė ilgą upės darbą. Atliekant tyrimą nustatyta skirtingų sluoksnių gyliai ir sudėtis, o paimti sluoksnių mėginiai bus ištirti Gamtos tyrimų centro laboratorijoje. Galutinio tyrimo atsakymų teks kiek palaukti ir tikimės, kad sužinosime, kiek laiko upė klostė šias nuogulas, kokios sąlygos mūsų krašte tuomet buvo.

Užfiksuoti tyrimo rezultatai liks ateinančioms kartoms, kurios, tikėtina, kaip ir mes, domėsis upe bei supančiu kraštovaizdžiu. Mūsų protėviai savo gyvenimą, gamtos kaitą bei prasmes užkodavo to laikmečio civilizacijos palikime – retuose rašytiniuose šaltiniuose: sutartinėse, pasakojimuose (laiko tėkmėje virtusiuose sakmėmis ir padavimais). Mes jų patirtis ir žinias papildome naudodamiesi šiandienos žinojimu. Taip tampame vieninga stipria tauta, gebančia džiaugtis ne tik žmonijos atradimais, bet ir gamtos dovanomis: prasiskleidusiu žiedu, keturiais metų laikais, ledynmečio palikimu, gamtos tyla ir muzika, vandens gyvybingumu, medžių lajos šešėliu ir galimybe pasisemti stiprybės iš jo apkabinus kamieną.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Genovaitės Kynės ir Eglės Jovaraitės