Tolsta vasaros atostogos, kelionės, per jas sutikti žmonės ir įspūdžiai, o emocijos ir mintys, kuriomis noriu dalytis, kutena ir prašosi užrašomos… Nors su aktyviais Vokietijos lietuvių bendruomenės nariais susipažinau ir bendravau liepos pabaigoje, vis dar negaliu pamiršti devynmetės mergaitės žodžių: „Lietuva, būk stipri!“ Juos mažoji spalvotai įrašė bendrame piešinyje Vasario 16-osios gimnazijoje (Vokietijoje) surengtos vasaros stovyklos metu. Daug ką gero, man naujo ir įdomaus, bylojančio apie laisvų žmonių gyvenimo būdą, net savo misijos prisiėmimą pajutau ne iš jų žodžių, o darbų, aplinkos, bendravimo būdo.
Esu dėkinga naujai savo bičiulei Angelei Daivai Digaitytei, pakvietusiai mane aplankyti kraštą, kuris man iki šiol buvo nepažįstamas ir svetimas. Vykau į Vokietiją paįvairindama atostogas, norėdama patirti naujų įspūdžių. Ir jaučiau, kad esu laukiama. Labiau už turistines keliones mėgstu tokias, kuriose dera profesiniai interesai ir laisvalaikis, galima susipažinti, dalytis ir pačiai patirti ką nors nauja. Prisipažinsiu, šį kartą viliojo ir žmonės, kurie gyvendami svečiuose kraštuose moka gyventi kartu su Lietuva. Radau daugiau, negu tikėjausi. Pajutau jėgą ir meilę, skleidžiamą devynmetės, augančios sąmoningų, pilietiškų lietuvių šeimoje: ji piešė Lietuvą linkėdama jai stiprybės!
Lietuvos žiniasklaidoje mirga emigracijos skaičiai ir dejonės, jog Lietuva baigia išsivaikščioti. Sunkiai rastume šeimą, kurios nepalietė emigracija. Nesiimu svarstyti, kiek tame yra tiesos, bet noriu pasidalyti džiugia nuostaba dėl to, ką patyriau per vieną liepos savaitę viešėdama prie Reino.
Žinodama, kad esu teatrologė, D. A. Digaitytė sudomino mane Tarptautiniu gatvės teatrų festivaliu, liepos 23–26 dienomis vykstančiu Liudvigshafene. Pirmiausia ji lydėjo mane po šalį rodydama gražiausias vynuogių krašto vietas, įžymybes, parodas. Daivos pamėgtas gatvės teatrų festivalis šiemet vyko jau šešioliktą kartą. Stebino, jog čia gyvenančiai bičiulei būtinai norėjosi pasidžiaugti šiuo renginiu su kuo nors iš Lietuvos… Vaikščiodama Liudvigshafeno gatvėmis daug sužinojau apie lietuvių bendruomenės gyvenimą Vokietijoje. Keletą net sutikome festivalio spektakliuose, ir trumpai visi šnektelėjome dalydamiesi įspūdžiais. Daiva su jais pasikalbėjo ir apie būsimus renginius, ryšius su Lietuva, lietuvišką gėlių darželį Liudvigshafeno V. Hacko šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Su kitais lietuviais pasidalijo ir džiaugsmu dėl viešnios iš Lietuvos…
Gatvės teatrų festivalio spektakliai, kaip ir dera, buvo pramoginiai, skirti savaitgalio poilsiui, netikėtiems naujiems įspūdžiams patirti. Išnaudojant vešlią platanų lajos teikiamą paunksmę karštą dieną miesto skveruose, aikštėse ir tiesiog gatvių perėjose, sustabdžius eismą ar kūrybiškai išnaudojant jo nenutrūkstamumą nuolat mainėsi artistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos pasirodymai bei įvairiausios judančios akcijos, vaidybinės provokacijos su cirko elementais, gatvės lėlininkų triukais. Gatvės meno profesionalai įspūdingai, triukšmingai ar pagarbiai, subtiliai linksmino kiekvieną, ieškantį savaitgalio pramogų. Tuo pačiu metu stebėjau, kaip laisvai ir be perdėto dėmesio randa vietą publikoje, laisvai išsitenka ir juda spalvingais rateliais žmonės, turintys negalią. Lietuvoje to, deja, dar turime siekti, nes visuomenės sąmonė kinta lėčiau, negu norėtųsi…
Išskirtine Liudvigshafeno vieta ne tik mano globėjai, bet ir man tapo simboliškas lietuviškas gėlių darželis, kurį D. A. Digaitytė įkūrė ir puoselėja prie šiuolaikinio meno muziejaus. Čia tarp kitų tautų, įvairių bendrijų, visuomeninių judėjimų kokiai nors reikšmingai idėjai skirtų žaliųjų oazių (yra ir biblijinių augalų sodelis) nesunku atpažinti moters rankų puoselėjamas nevystančias žaliąsias rūtas ir kitus saviškiams pažįstamus žalumynus bei gėles, auginamas iš Lietuvoje surinktų sėklų. Pagal sezoną augalai atnaujinami, natūraliai vysta ir vėl žaliuoja, tačiau lietuviški atributai – trispalvės motyvais puošti akmenėliai – išryškina bendrą idėją, primindami – mes esame, gyvename, mes kartu! Žvelgiant į šioje žalioje erdvėje įrengtas ir daugybės skirtingų žmonių puoselėjamas augalų kompozicijas su atitinkama atributika neapleidžia mintis, kad šitaip tyliai mokomasi sugyvenimo tarp tautų, idėjų, kultūrų, religijų – šiuolaikiškais būdais.
Visai netikėtai patekome į budistų šventę. Vyko koncertiniai pasirodymai, buvo galima pamatyti nacionalinius kostiumus, pasivaišinti. Daiva čia – saviškė. Šypsodamasi žibančiomis akimis ji pristatė mane – viešnią iš Lietuvos – Reino-Nekaro kultūros draugijos pirmininkei Eleonore Hefner, Tarptautinio moterų klubo direktorei Rosanai Cavalaro. Bičiulė man pasakojo ir apie čia vykusią panašią Kultūrų šventę, kurioje dalyvavo ir lietuviai (su Vokietijos lietuvių bendruomenės lietuviško folkloro ansamblio „Jorė“ dainomis, muzika, šokiais, lietuviškais valgiais) pristatydami Lietuvą Liudvigshafeno bendruomenei.
Kelionę Vokietijoje vainikavo su jauduliu lauktas susitikimas Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde. Čia Vokietijos lietuvių bendruomenė (VLB) jau trečią kartą organizavo lituanistinę vaikų stovyklą. Tankiau plakė širdis matant vis artėjantį Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi VLB valdyba, bokštą. Juk čia – lietuvybės lopšys nuo pokario laikų. Apie VLB įkurtą Vasario 16-osios gimnaziją tiek girdėta – ją baigusieji užsiaugina stiprias tautiškumo šaknis. Iš tolo pilies bokšte ryškėja saulės apšviesta lietuviška trispalvė. Mudviejų su Daiva išskėstomis rankomis tiesiogine prasme išbėga pasitikti Jurgita Noreikaitė-Pickel. Ji – šios stovyklos organizatorė, VLB valdybos ir tarybos narė. Jurgita rūpinosi stovyklos programa, vadovais, vaikais, jų buitimi ir maitinimu, rado laiko šypsodamasi aprodyti pilį, gimnazijos patalpas, biblioteką, koplyčią, papasakoti apie gyvenimą čia, darbą, visų tarnystę kartu sutelkiant jėgas. Antrąją stovyklos dieną susipažinome su vaikais, vadovais ir dar nesulaukę pietų panirome į pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pasaulį. Mat ši pasaka ir buvo visas stovyklos veiklas jungianti tema. Tiesą sakant, nesitikėjau tokios gyvos reakcijos ištraukusi iš krepšio lauktuvių vaikams iš Lietuvos atvežtą tikrą eglės kankorėžį. Vaikai uodė jo kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės žalčių karalienės žemė… Iki pat pavakarės žaidėme, kalbėjomės, keliavome iki parodų salės pilyje paskui lietuvišką vilnonių siūlų kamuolį. Ten tarsi gintaro rūmų atspindžiai jūros dugne sutiko dailininkės Danos Baronienės paveikslai. Juos atradau vos prieš porą valandų Jurgitai aprodant pilį, gėrėjausi ir buvau nustebinta, kaip jie tinka „Eglės žalčių karalienės“ temai.
Labai džiaugiuosi vadovų ir visų, kurie dirbo stovykloje, sutelktumu. Kai baigdama dienos užsiėmimus pakviečiau vaikus ant didžiulio lapo išpiešti dienos įspūdžius, emocijas, mintis, nustebau, kad piešti ėmė ne tik vaikai, bet ir mokytojai, vadovai… O prieš atsisveikindama tarp visų ornamentų, raštų, piešinių perskaičiau jau minėtus žodžius: „Lietuva, būk stipri!“ Šie man tapo nepaprastai svarbūs. Štai koks yra lietuvybės lopšys! Su šiais įspūdžiais grįžau namo į Lietuvą, jais dalijuosi, dalysiuosi ir labai noriu, kad tai pildytųsi!
Salomėja Burneikaitė
Nuotraukos Salomėjos Burneikaitės, Angelės Daivos Digaitytės, Dariaus Šulco