Kol Lietuvą valdo masinės gamybos aprangos ir aksesuarų vardai, Liucija Razguvienė tyliai kuria išskirtines rankines ir vienetinius aksesuarus savo namuose, žingsnis po žingsnio pavergdama klienčių širdis kruopštumu, kokybe ir išskirtinumu. Tikiu, kad dėl tokių žmonių, kurie nebijo garsiai pasakyti, kad mada – tai daug daugiau nei paskutinių tendencijų vaikymasis, vis daugiau moterų galės atrodyti tikrai stilingai. Be to, Liucija stengiasi prikelti senus daiktus antram gyvenimui taip tausodama gamtą…
Kaip labai trumpai prisistatytumėte žmonėms, kurie Jūsų nepažįsta?
Pirmiausia save pristatyčiau kaip 4 vaikų mamą, nes, manau, kad šios pareigos svarbiausios. Laisvalaikiu aš mėgstu kurti gražius daiktus, kurie skleidžia gėrį, šilumą ir yra įperkami daugumai nuostabių moterų. Noriu atpratinti jas nuo masinių daiktų ir per savo kūrybą išreikšti meilę žmonėms bei pasauliui.
Ką reiškia Jūsų logotipas „JuLi butikas“?
JuLi – tai mano ir sesės pirmosios vardo raidės. Ji irgi prisideda prie mano veiklos. Be to, dviese lengviau priimti sprendimus. O butikas dėl to, kad čia yra įvairių autorinių drabužių ir aksesuarų. Tiesa, svajojame apie realų, o ne internete, butikėlį.
Kokia Jūsų dabartinės veiklos priešistorė?
Niekada negalėjau sėdėti sudėjusi rankų, nuolat turėjau ką nors knibinėti… Močiutė pamokė pirmųjų rankdarbių pradmenų. Beje, jos pasakyti žodžiai, kad niekad netapsiu siuvėja, nes man, pasak jos, trūksta kantrybės, įstrigo taip, kad siekiau išmokti siūti nepriekaištingai. Kruopštumo taip pat man nestigo. Siūti rankines nusprendžiau todėl, kad bendravimas su klientais yra mano silpnoji sritis. Be to, gaminant rankines mažiau rizikos, kad netiks pagal dydį… Kol nekūriau rankinių, baigiau siuvėjų mokslus, įgijau aukščiausią kategoriją, o ankstyva motinystė pakoregavo tolesnius studijų planus… Nors apie studijas vis dar pagalvoju…
Ar lengvai perpratote darbą su oda? Juk ji ypatinga medžiaga…
Kiek atsimenu, visada siuvau… Oda susidomėjau dirbdama vienoje ateljė. Už tai esu dėkinga jos savininkams… Vėliau mokiausi savarankiškai – iš savų klaidų… Ir dabar tebemanau, kad praktika – geriausia mokykla.
Tikriausiai didžiųjų dizainerių pavyzdys Jums visiškai nė motais…
Mados tendencijų labai nemėgstu, nes jų iškart visi pradeda vaikytis, o tai veda prie vienodumo, tačiau dizainerių naujienomis domiuosi. Jei kas įstringa atmintin, pritaikau tai savo kūryboje, bet savaip. Rankinių formas tikrai lemia mada! Tiesa, aš dažniausiai pasiuvu rankines ir tik tada ieškau jų savininkių, su užsakymais dirbti man sunkiau. Dabar dar ir dėl laiko stokos, nes namie auginu metukų dukrytę, kuri reikalauja daug dėmesio. Be rankinių dar gaminu smulkius aksesuarus iš odos. Kai norisi pačiupinėti minkštą medžiagą, pasiuvu suknelių ir švarkelių.
Pamačiusi moterį galėtumėte pasakyti, kokią rankinę ji užsisakytų?
Taip, dažniausiai žinau, kokią rankinę užsisakytų moteris, ar kuri jai tiktų labiausiai.
Kas Jums svarbiausia kuriant rankines ir jas įteikiant klientėms?
Mano rankinės išsiskiria firminiu iškilios tulpės ženklu, kurį sugalvojau pati. Beje, šis simbolis klienčių labai mėgstamas, bet jį dedu ne ant visų rankinių. Stengiuosi siūti kuo įvairesnes rankines, nemėgstu jų kartoti, tačiau kartais tenka… Gamindama įdedu daug kruopštaus darbo, meilės, šilumos, kartais net būna gaila skirtis su savo kūriniais. Siuvant rankines man svarbiausia išskirtinumas ir atsakomybė; jaudiniuosi net dėl medžiagų bei furnitūros kokybės, tarsi juos pati būčiau gaminusi. Manau, kad toks mano požiūris į darbą ir lemia tai, jog nesunkiai randu kelią į klienčių širdis…
…ir skatinate mažinti besaikį vartojimą.
Mėgstu daiktus prikelti antram gyvenimui, tačiau vien iš antrinių žaliavų gaminti nesiryžtu. Pritaikau, pavyzdžiui, gerus odinius diržus, visiškai atsitiktinai užtiktus dėvėtų rūbų parduotuvėse. Man tikrai rūpi žmonijos ateitis ir aš pasisakau prieš besaikį vartojimą. Geriau daiktas, kad ir senas, bet išskirtinis, originalus savo kirpimu ar audiniu, kurio antro tokio nepamatysi. Man svarbu audinių kokybė, todėl ją pirmiausia ir pastebiu. Aš pati mados irgi nesivaikau, o mano stilius priklauso nuo nuotaikos. Deja, šiuo metu Lietuvą valdo „Zara“…
Bet nepabijojote rizikuoti ir imtis „JuLi butiko“ veiklos?
Ilgai uždavinėjau sau klausimą, ar reikės žmonėms mano kūrybos, juk tiek visko daug visur, bet, matyt, žmonės pavargo nuo pigių atvežtinių prekių. Be to, daiktai, kuriuose palieki krislelį širdies, tikriausiai negali nerasti vietos klienčių spintose. Dabar jau tvirtai žinau, kad žmonės vertina išskirtinumą ir rankų darbą.
Ar pavadintumėte savo veiklą verslu?
Savo veiklos verslu nepavadinčiau, gal labiau maloniu hobiu. Tiesiog be šio darbo dabar negaliu, tai lyg priklausomybė. Pradėti visada sunku, nes kyla daugybė baimių, bet aš pasvajoju apie savo krautuvėlės atidarymą. Verslo iš savo veiklos kol kas vystyti neketinu, nebent paūgėję norėtų prisijungti vaikai. Tiesa, vyriausioji dukra daug padeda ir dabar – ji fotografuoja, rūpinasi reklama.
Lietuvoje kuria labai daug moterų, bet mažai tokių, kurios iš savo rankdarbių užsidirba. Kuriai grupei priklausytumėte Jūs?
Visas, ką nors kuriančias moteris, skatinu bandyti uždirbti. Žinau, kad per vieną dieną to nepadarysi… Aš dirbau dešimt metų, kol pradėjau uždirbti pakankamai. Aišku, tai labai individualu… Svarbiausia nuolat kelti klausimą, kuo aš išsiskirsiu, kuo pavergsiu klientų širdis. Jei atsakymą žinote, tai netrukus sulauksite sėkmės.
O sunkumų nepatiriate?
Jei iškyla sunkumų, visada palaiko vyras, niekada neskubu priimti skuboto sprendimo. Kai dirbi iš širdies, sunkumai, sakyčiau, tarsi aplenkia, nes kiekviena diena būna kaip šventė. Mylėkite gyvenimą!
Linkime įgyvendinti savo svajonę ir atidaryti parduotuvėlę.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė
