Ruošdamiesi keliauti į Indiją, nesistenkite iki smulkmenų suplanuoti kiekvienos dienos: ši šalis tokia įvairiapusė, neaprėpiama ir nuostabi, kad vienos kelionės jai apžvelgti tikrai neužteks. Sakoma, kad, kartą paragavęs Indijos, niekada nenustosi apie ją galvoti ir tave visuomet persekios noras grįžti atgal. Kaip tai paaiškinti? Niekas nežino…
Kultūrų samplaika
Galima teigti, jog Indijos vizitinė kortelė – kultūrų samplaika. Nors čia jų tiek daug skirtingų, visos randa vietą po saule. Galbūt ta įvairovė ir padeda tenykščiams žmonėms išlikti draugiškiems turistams iš Europos ir kitų žemynų. Turizmas tapęs svarbiu indų pajamų šaltiniu. Tačiau sparčiai didėjantys turistų srautai į šią šalį ir jų kišimasis į jos kultūrinį gyvenimą turi ir neigiamų pasekmių. Retkarčiais vietiniai žmonės pasigenda senosios ir neatrastosios Indijos, kuri priklausė tik jiems.
Lietuviai galbūt taip pamėgo keliauti po Indiją todėl, kad jos kultūroje gali atrasti kažką pažįstama. Senovės indų vartota sanskrito kalba, kaip ir lietuvių, kilo iš indoeuropiečių prokalbės. Sanskritas – tai viena seniausių pasaulio kalbų, gyvavusių dar prieš Kristaus gimimą.
Stulbinančių kontrastų šalis
Indija tokia didelė, kad gali pasigirti ne tik gamtos, bet ir klimato įvairove. Juokais sakoma, kad šioje šalyje per akimirką gali prabėgti keli metų laikai. Kada tinkamiausias laikas keliauti? Kai tik rasite pigių bilietų arba patrauklų kelionių agentūros pasiūlymą. Mat galite pasirinkti Indijos regioną pagal patinkantį klimatą. Tiesa, europiečiams nepatartina keliauti ten vasarą: ne visi gali prisitaikyti prie tam tikrų klimato sąlygų. Be to, reikėtų vengti ir masoninio lietaus, nuo gegužės iki spalio mėnesio keliaujančio per visą Indiją. Tačiau pasitarus su patyrusiu gidu tikrai galima išvengti šių nepatogumų.
Indų religijos dievybės
Hinduizmas – labiausiai paplitusi religija Indijoje. Ji neturi vienos knygos ar Dievo, tai – politeistinis tikėjimas: pripažįstama labai daug dievybių, atsakingų už atitinkamą veiklą. Pavyzdžiui, šokio, kūrimo ir destrukcijos deivė yra Šiva. Ji garbinama norint pasiekti vidinę harmoniją ar susilaukti vaikelio. Baiminamasi, kad jeigu jai neaukosi (dažniausiai aukos būna maistas ir įvairios gėlės, jos paliekamos prie dievybės statulos, pasmilkoma specialiais smilkalais ir meldžiamasi) ir nesimelsi, gali užsitraukti Šivos nemalonę, būti nubaustas ir sunaikintas. Paradoksalu, bet didžiąją dalį aukoti skirto maisto vėliau išnešioja beždžionės, kurios yra neatsiejama Indijos įvaizdžio dalis. Kitą maisto dalį suvalgo vargšai, be kurių ši šalis taip pat neįsivaizduojama.
Indijoje labai paplitęs ir islamas bei budizmas, yra ir krikščionybės išpažinėjų. Apskritai Indijai, be gyventojų, kraštovaizdžio įvairovės, būdinga ir didžiulė religinė įvairovė. Ši dažniausiai ir lemia gyventojų kultūrinius skirtumus. Kiekviena bendruomenė pasirenka sau priimtiniausius dievus ir religines vertybes. Kas vienoje vietovėje yra vertinama ir gerbiama, kitoje gali būti laikoma nereikšminga. Beje, yra suskaičiuota, kad indai iš viso turi net apie 33 milijonus dievybių. Ne visi šie dievai yra geri, dalies jų maldomis prašoma ne daryti gerus darbus, o nedaryti blogų.
Hierarchijos svarba
Šalia didžiulių prabangių prekybos centrų matomi nepaprastai skurdūs didžiuliai lūšnynai šokiruoja bene visus, kurie pirmąkart atvyko į Indiją. Tačiau po šio kultūrinio šoko pradedame pastebėti visai kitokį gyvenimą ir žmones, kitokius, negu mums įprasta. Nors ir gyvena vargingai, indai visuomet šypsosi ir atrodo laimingi.
Indams svarbiausia – šeima. Indijoje labai gerbiamos šeimos tradicijos; dažniausiai tėvai, vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai gyvena po vienu stogu. Ypač gerbiami vyresni žmonės. Jiems pagarbą rodo visi. Apskritai šioje šalyje hierarchija atlieka labai svarbų vaidmenį: indai visada – būdami šeimoje, tarp draugų ar nepažįstamųjų – atsižvelgia į žmonių socialinę padėtį. Mokyklose mokytojai vadinami guru ir laikomi visų žinių šaltiniu. Šeimos lyderis dažniausiai būna tėvas. Kad išliktų socialinė santvarka, visur turi būti laikomasi aiškiai apibrėžtos hierarchijos.
Tobula šalis verslui
Kalbant apie vieną didžiausių pasaulio valstybių, svarbu paminėti ir tai, kad ši turi be galo daug galimybių vystyti ekonomiką. Indijos ekonomika auga po 6 % kasmet, sparčiai plėtojamos moderniosios industrijos, interneto, telekomunikacijų bei kompiuterijos sritys, aptarnavimo sfera, amatai, žemės ūkis. Indija garsėja daugybe angliškai kalbančių išsilavinusių specialistų, kurių darbo jėga yra pigesnė nei Vakarų valstybėse. Todėl daugelis pasaulinių verslo įmonių čia perkelia savo gamybos padalinius. Šiomis galimybėmis ypač naudojasi moderniųjų technologijų bendrovės. Taip pat indai pasižymi kaip kruopštūs, atsakingi ir nereiklūs darbininkai, paklūstantys savo viršininkui. Tai nemažai lemia jau minėtasis hierarchijos laikymasis. Viršininkas prilyginamas Dievui, nes jis teikia darbą ir užmokestį, kuris dažnai būna vienintelis visos šeimos pajamų šaltinis.
Gurmanų džiaugsmui
Dar viena neišsemiama tema, prakalbus apie Indiją, – virtuvė. Maisto įvairovė čia pranoksta bet kokius net paties išrankiausio gurmano poreikius. Keletas patiekalų Jūsų skonio receptorių fantazijai lavinti: kokosų pienas, iš anakardžių riešutų gaminamas vietinis alkoholinis gėrimas, mangų sūris, tradicinis sluoksniuotas pyragas, kepamas iš kokoso pieno ir miltų, datulių ir riešutų pudingas, krabų troškinys su specifiniu padažu, sultingas žuvies troškinys, marinuota vištiena citrinos ir daugybės prieskonių padaže, vištiena su kepintais kokosais ir daug prieskonių.
Indija tokia nuostabi ir neaprėpiama šalis, kad joks pasakojimas, kelionių užrašai, knygos ar nuotraukos nepadės atskleisti to, ką galima patirti pačiam. Viena sena lietuvių liaudies patarlė byloja: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti.“ Ir tai tiesa. To Jums ir linkiu.
VERTA ŽINOTI LANKANTIS INDIJOJE
- Žodžiu „namaste“ pasveikinamas gerbiamas vyresnis ar nepažįstamas žmogus. Abiejų rankų delnus suglauskite pakeldami juos ne aukščiau smakro. Šitaip parodysite pagarbą sutiktiems vietos žmonėms, jų tradicijoms. Žodis „hello“ ar „hi“ neturės tokios magiškos galios.
- Ketindami apsilankyti šventykloje vilkitės kuklius drabužius. Prieš įeidami į ją nusiaukite avalynę.
- Jeigu indai Jus pasikvies į namus vakarienės, nebūtina nešti dovanos, bet jei taip padarysite – šie jos tikrai neatsisakys. Nedovanokite baltų gėlių, nes jas priimta naudoti per laidotuves. Sėkmės spalvos yra geltona, žalia ir raudona, todėl galite drąsiai rinktis šių spalvų vyniojamąjį popierių.
- Indai nemėgsta sakyti „ne“ – nei žodžiais, nei kitaip. Pavyzdžiui, negalėdamas kažko padaryti, bet nenorėdamas Jūsų nuvilti, indas atsakys taip, kaip, jo manymu, Jūs norėtumėte išgirsti. Nereikėtų manyti, kad tai – nesąžiningas elgesys, tiesiog Indijoje yra labai nemandagu nepasistengti suteikti to, ko paprašyta. Kadangi nemėgsta atsakyti neigiamai, indai gali pabandyti atsakyti teigiamai, bet specialiai nesuteikti jokios papildomos informacijos. Todėl bendraudami su jais turėtumėte stebėti neverbalinius ženklus.
- Stenkitės viešumoje vengti apsikabinimų, bučinių ar vaikščioti susikibę už rankų.
- Arbatpinigių, nors nedidelių, laukia visi, kurie jus aptarnauja: masažuotojai, taksistai, nešikai, durininkai. Palikęs bent 10 rupijų būsite laukiamas svečias ir kitą kartą.
- Saris – tai tradicinis moterų drabužis. Medvilninis saris skirtas nešioti kasdien, o šilkinis – įvairioms progoms. 5,5 metrų ilgio, susiaučiamas aplink kūną; nešiojamas būtinai su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Be marškinėlių sarius leidžia sau vilkėti tik Holivudo dievaitės ant raudonojo kilimo. Šis drabužis daro stebuklus: apsisiautusi juo kiekviena moteris atrodo ypač moteriška. Kokybiškas natūralaus pluošto saris lengvai praslysta pro vestuvinį ar kitokį rankos žiedą. Jis, atsižvelgiant į audinį ir kokybę, gali kainuoti nuo 20 iki 10 000 JAV dolerių.
- Nerašyta dešinės rankos taisyklė: sveikintis, rodyti į kitą žmogų, valgyti, gerti priimta dešiniąja ranka. Nusiauti batus, plauti kojas, rūpintis asmens higiena, nešti šiukšles ir pan. – kairiąja.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė