Vieniems prieglaudos gyvūnai kelia gailestį, yra tokių, kuriems jie atrodo tiesiog nereikalingi, o mes norėtume supažindinti su trimis kadaise be namų tapusiais šunimis, kurie dabar kopia karjeros laiptais.
Pirmieji du – tai dešimtmetė direktorės Natalijos kalytė Viski, prieš aštuonerius metus rasta gatvėje; ir beveik prieš metus į „5 pėdutes“ namų ieškoti atvykęs trimetis Nordas. Kažkada tapę nereikalingi, šiandien jie kanisterapijų metu savo šiluma, artumu ir bendravimu padeda vaikams su negalia ir seneliams bei vaikučiams iš globos namų.
Kas yra kanisterapija (lot. Canis – šuo ir gr. θεραπεία [therapeia] – gydymas, atsigavimas)?
- Tai pagalbinis neįgaliųjų gydymo, reabilitacijos ir rekreacijos procesas, kurį vykdo kvalifikuoti specialistai su įprastais arba specialiai šiai terapijai atrinktais bei paruoštais šunimis.
- Šunys turi tam tikrų savybių, kurios yra panašios į žmogaus: emocijas, gebėjimą reikšti savo jausmus veiksmais, garsais, veido išraiškomis. Be to, jie yra šiek tiek pamokyti žodinių komandų ir jas noriai vykdo. Dėl šių priežasčių šunų terapija turi didžiausią paklausą tarp visų gyvūnų terapijų.
- Kanisterapija dažnai taikoma kaip psichoterapijos technika, skatinanti psichikos bei emocinius gebėjimus, pagerinanti motorinius įgūdžius. Šis metodas taip pat gali būti taikomas, norint pagerinti asmeninio tobulėjimo veiksmingumą, vaikų su vystymosi sutrikimais nestandartinių savybių korekciją, reabilitaciją ir socialinę adaptaciją.
- Šunys šioms terapijoms yra atrenkami itin kruopščiai: jie turi būti stabilios psichikos, visiškai neagresyvūs, ramūs, atsipalaidavę.
Ir gyvūnai būna nenusiteikę dirbti
Būtent minėtomis savybėmis pasižymi Viski ir Nordas. Anksčiau tikėjomės, kad į terapijas kartu su jais keliaus ir nuolatinė mūsų prieglaudos gyventoja Rika, tačiau visos pirmosios ir paskutinės savo terapijos metu Rika… tiesiog pragulėjo. Ji nusprendė, kad gulinėti guolyje „5 pėdučių“ fojė jai kur kas smagiau. Laimei, Nordas su Viski mūsų užmojus užsiimti kanisterapija priėmė teigiamai. Keturis kartus per savaitę jie skiria po pusvalandį savo laiko ir jėgų pabendrauti su vaikais, kuriems to bendravimo labiausiai reikia. Šių terapijų metu šunys neturi atlikti komandų, rodyti pasirodymų. Vaikai tiesiog glosto juos, šukuoja, mėto kamuoliukus, vedžioja, bendrauja su jais. Ir dėl tokių paprastų veiksmų vyksta progresas. Tai nėra gydymas, tai – terapija, kuri tik padeda vystymosi sutrikimų turintiems vaikams socialiai adaptuotis: šunys palengvina jų nerimą, padeda atsiverti, sukoncentruoti dėmesį. Šie santykiai padeda įgyti bendravimo įgūdžių, kurių reikia ir bendraujant su žmonėmis. Sveikatos sutrikimų neturintiems vaikučiams, gyvenantiems globos namuose, toks kontaktas taip pat labai svarbus, nes švelnumas, artumas, bendravimas yra būtini tolimesnei jų raidai. Šie vaikai ypač nori būti reikalingi ir mylimi. Ir šitie šunys savo artumu jiems tą meilę suteikia.
Ar girdėjote šuniukų juoką?
Viski, iš prigimties pasižymi žvitriu protu. Nemokyta jokių nereikalingų komandų, pavyzdžiui, „Duok labas“ arba „Verskis per nugarą“, ji supranta viską, ko jos prašai. Šis šuo dar ir juoktis moka, praskaidrina bet kurio tą juoką pamačiusio žmogaus nuotaiką. Žinau, kad netikite. Niekas netiki, išgirdęs, kad šuo moka juoktis, o juo labiau nemokytas ir neprašytas. Tačiau tie, kurie matė, jau nebegali netikėti.
Nordas taip pat kasdien įrodinėja, kad yra vertas tikro terapeuto vardo. Jis tarsi intuityviai jaučia, kaip reikia elgtis su konkrečiu vaiku: jeigu vaikutis sveikas ir stiprus, jis gali su juo būti aktyvesnis, jeigu vaikas bijo ar neturi jėgų, jis švelniai prieina, lengvai atiduoda kamuoliuką.
Nordo ir Viski nuopelnai – daugybė nuoširdžių šypsenų
Nuo vasario vidurio Nordas su Viski aplankė jau daugiau nei penkiasdešimt neįgalių vaikų bei vaikučių iš globos namų, o rugpjūčio pradžioje kanisterapijos paslaugas pradėjome teikti ir seneliams iš globos namų. Juos kol kas aplankėme vos keletą kartų, todėl dabar didžiausias mūsų pasiekimas bendraujant su vyresniaisiais mūsų draugais – tai daugybė nuoširdžių šypsenų.
Otelo nuotykiai ir kuriozai varžybose
Kitas straipsnio herojus – buvęs „5 pėdučių“ globotinis Otelas. Nors jo dienotvarkėje numatyta daug įvairiausios veiklos, tačiau šiandien norėtume pakalbėti apie jo sportinę vikrumo karjerą arba tiesiog apie šį nuostabų šunų sportą, kuris kol kas yra mažai kam žinomas, tačiau tiems, kurie bent kartą teisingai nubėga trasą, tai tampa neatsiejama gyvenimo dalis.
Kas yra šunų vikrumo sportas (agility)? Tai toks šunų sportas, kai šunys turi įveikti kliūčių ruožą kuo greičiau, surinkdami kiek galima daugiau taškų. Tai yra sporto šaka, kurioje stengtis turi abu: ir šuo, ir šeimininkas, tačiau šios pastangos primena ne darbą, o tiesiog malonų laisvalaikį. Užsiimti šiuo sportu gali bet koks šuo, nesvarbu nei veislė, nei dydis, nei amžius. Daugelis klaidingai mano, kad mišrūnai negali dalyvauti vikrumo varžybose, tačiau tai yra netiesa.
Direktorė Natalija su Otelu vikrumo treniruotes pradėjo lankyti kiek seniau nei prieš metus, kai Otelui buvo beveik dveji. Daugelis mano, kad tokio amžiaus šuo per senas ko nors mokytis. Ir kaip jie visi klysta! Otelas iš prigimties yra labai smalsus, todėl tuneliu jis bėgo jau pirmą savo treniruotės dieną, padangos užduotį įvykdė net neprašytas, o akytės taip ir dairėsi į tą aikštelės dalį, kurioje treniravosi pažengę mūsų mokyklos nariai: juk ten ir kalnas, kurį taip ir norėtųsi perkopti, ir buomas, ir tas keistas daiktas, primenantis šukas, tačiau žmonių vadinamas slalomu. Antros treniruotės metu šuniška širdelė neišlaikė ir jis, nubėgęs vieną trumputę atkarpėlę, kurią kaip tik mokėsi įveikti, nė nestabtelėjęs nuskuodė pasidairyti po tą aikštelės pusę, į kurią jo neįleidžia.
Deja, tokį palakstymą jis bandė padaryti įpročiu ir per varžybas. Pirmosios savo trasos metu jis nusprendė apsidairyti aplink, apuostyti visus voljerus, įvertinti šalia besisukiojančius teisėjus, tarp žiūrovų rasti pažįstamų veidų. Taip, žinoma, pelnė pirmąją savo diskvalifikaciją ir žiūrovų simpatijas bei aplodismentus. Mums, dvikojams, turėtų būti apmaudu, nes kai mes viešai apsikvailiname, vėliau būname užbadomi pirštais, o šuo simpatijas gali pelnyti, netgi iškrėtęs didžiausią kvailystę. Tačiau Otelas parodė, kad yra vertas visų jam skirtų plojimų. Antrosios trasos metu, kai visi žiūrovai netgi priėjo arčiau pažiūrėti, ką vėl šis juodas neklaužada jiems parodys, jis reikiamą atstumą nubėgo tiesiog puikiai.
Kuo toliau, tuo mažiau pasirodymų metu Otelą jaudina aplink tvyrantys kvapai, girdimi garsai, stovintys žmonės ar net šunys. Ir nors ant prizininkų pakylos mudu neužlipome (dar tik pradžia), bet jau laimėjome kur kas svarbesnį prizą – didžiulį tarpusavio ryšį. Jis supranta mane ir be komandų, aš taip pat suprantu jo norus, jausmus, žinau, kaip jis elgsis vienu ar kitu atveju. Mes tikrai esame geriausi draugai.
Gyvūnai, kaip ir mes, yra skirtingi. Ne visi gali būti terapeutai ar sportininkai, tačiau aš esu įsitikinusi, kad atsakingas ir protingas šeimininkas gali rasti nišą, kurioje būtent jo augintinis būtų ypatingas. Netgi gatvėje besibastantis benamis, sutikęs tinkamą žmogų, gali tapti pagarbos vertas globotinis.
