Garbios sukakties – 90-ųjų gimimo metinių proga – Varėnos bendruomenė pagerbė nuostabų žmogų – partizanų ryšininką, Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordino kavalierių Juozą Jakavonį-Tigrą. Jo gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto Kasčiūnų kaime tądien simboliniai laiko tiltai tarsi sujungė praeitį ir dabartį, o čia susirinkusieji tarsi išklausė skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką.
Šioje sodyboje 1945 m. buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, joje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir kartu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.
Neeilinės drąsos, ištvermės, tolerancijos, išminties ir gerumo šviesulį Juozą Jakavonį-Tigrą garbingo jubiliejaus proga pasveikino daug garbių svečių, be daugybės dovanų, jis apdovanotas ir Lietuvos laisvės kovų kryžiumi.
Jubiliato garbei skirtas šventinis renginys Juozo ir Zosės Jakavonių sodyboje prasidėjo trispalvės pakėlimu ir Lietuvos Respublikos himnu. Karių iššautos salvės buvo skirtos Lietuvai, partizanams ir Juozui Jakavoniui. Renginio organizatorė ir vedėja jubiliato dukra Angelė kalbėjo apie tėvelį: „Būtent dėl šios priežasties, kad šeimoje jis buvo tik vienas sūnus, tėvai neišleido jo į Ameriką pas tetą… Gal tėtis būtų buvęs žymus gydytojas, nebūtų patyręs kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų… Tėtis buvo labai gabus mokinys, baigęs keturis skyrius, jis gavo tuomečio švietimo ministro padėką už gerą mokymąsi…“
Juozas Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Būdamas 20 metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų namų kieme 1945 m. įrengė bunkerį. Šis 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus-Kazimieraitis ir A. Ramanauskas-Vanagas. Kaip ryšininkas, J. Jakavonis dar platino pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. 1946 m. gruodžio 8 d., nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas J. Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai. Ten jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, mat šie jam atsakydavo tuo pačiu.
Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas. Buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dvi dukras – Angelę ir Birutę, turi tris vaikaičius.
1988 m. Juozas Jakavonis atstatė buvusį bunkerį. Jį aplankė ir dažnai tebelanko tūkstančiai Lietuvos ir užsienio svečių. Apie šį bebaimį laisvės kovų dalyvį dokumentinius filmus ir reportažus kūrė Lietuvos ir kitų šalių televizijos ir kino studijos.
1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998 m. Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais įteiktas padėkos raštas už nuopelnus Lietuvai. 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį, 1999 m. jam suteiktas Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. Jis išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“) Garbės nariu.
2005 m. Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“, vildamasis, kad, perskaitę ją, žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė nepriklausomybės kaina.
Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, nuoširdžiai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu. O jų būna kasdien, ypač vasarą. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo sargo – partizano Juozo Jakavonio. Dzūkijos pušynėliuose pasislėpusiame mažyčiame Kasčiūnų kaimelyje lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai… Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį pasipriešinimą kūrėjai iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos… Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos ginkluota rezistencija, kuri padėjo mūsų tėvynei pirmajai iš visų Baltijos šalių išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia…
Vaikaičiai senelį papuošė ąžuolo vainiku ir dainavo jam dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, o jiems pritarė visi atvykusieji pagerbti jubiliato.
Skambiai nuvilnijo jubiliato garbei skirtos jautrios dainos apie partizanus, atliekamos dainuojamosios poezijos kūrėjo ir atlikėjo Alberto Antanavičiaus, neseniai išleidusio Lietuvos partizanams skirtą albumą „Bunkerių paukščiai“.
Daugybės ne tik garbių svečių, bet ir giminaičių bei kaimynų sveikinimų savo jubiliejaus šventėje sulaukęs 90-metis Juozas Jakavonis buvo kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotus faktus ir išgyvenimus, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai.
Juozas Jakavonis savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto patriotas ir pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.
Rūta Averkienė
www.varena.lt