Kam didžiausią žalą daro diskusijos apie aukštojo mokslo reformą? Ne universitetams. Ir ne politikų reitingams. Su kiekviena pasirodžiusia nuomone ir komentaru kelioms dešimtims tūkstančių jaunuolių tampa vis neaiškiau, ką jiems studijuoti, į kurią pusę kreipti savo gyvenimą. Būtent šie moksleiviai ir jų tėvai yra didžiausi diskusijų apie aukštojo mokslo reformą įkaitai.
Turbūt retas gali įsivaizduoti, kaip šiuo metu turėtų jaustis abiturientai, kuriems jau šiandien reikia nuspręsti, kur ir ką jie norės studijuoti. Nelengviau ir tėvams, ypač moksleivių, kurie dar neturi galutinio sprendimo dėl tolesnių mokslų. Juk vaikai tikisi, kad tėvai padės apsispręsti, tačiau ką gali patarti savo atžalai, jeigu viešojoje erdvėje kalbama tik apie tai, koks blogas yra mokslas, kaip turi nelikti vienų ar kitų aukštųjų mokyklų. Nestebina, kad daugelis pradeda mąstyti apie studijas užsienyje. Juk ten bent gali būti užtikrintas, kad į kokį universitetą įstojai, tokį ir baigsi. Jeigu šiuo metu būčiau abiturientas, turbūt taip pat galvočiau apie tokį pasirinkimą.
Kenčia ir mokslininkai
Blogiausia, kas gali nutikti reformai, tai – kad ji neįvyks. Tada ji bus iš naujo eskaluojama kiekvienais metais, bus siūlomi nauji projektai, apie juos vėl bus diskutuojama. Ir taip kiekvienais metais keliasdešimt tūkstančių studentų nebus užtikrinti dėl stabilaus mokslo Lietuvoje ir vis didesnė dalis išvyks į užsienį.
Tačiau nuo šios nežinomybės kenčia ne tik tėvai. Pasekmes dėl aukštųjų mokyklų reformos jaučia ir mokslininkai, kurie turi planuoti savo mokslinę veiklą, tyrimus kelerius metus į priekį. Kad mokslininkas galėtų nevaržomai dirbti, jam būtina jaustis užtikrintai, jis neturi nuolat galvoti apie tai, kas už kelerių metų bus aukštajai mokyklai, kurioje jis dirba. Tik tada jie gali kurti ir atnešti naudingų žinių, inovacijų Lietuvai bei pasauliui. O vykstant nuolatinėms kalboms apie permainas iškyla kliūčių ir verslo bei mokslo bendradarbiavimui.
Reforma turi įvykti dabar
Taip, aukštojo mokslo reforma turi įvykti. Bet ji turi būti įgyvendinta kuo greičiau. Kad reforma bent kažkiek pajudėtų į priekį, siūlyčiau visiems sugrįžti į diskusijos pradžią – kodėl ji daroma? Juk universitetų sujungimas nėra vienintelis reformos tikslas. Reforma turi pagerinti aukštojo mokslo kokybę, sureguliuoti besidubliuojančias, nerentabilias programas ir išspręsti kitas matomas problemas. Ji neturi būti atliekama tik dėl paties veiksmo. Turime kalbėti apie susijungimų teikiamą naudą, ką tai duos valstybei, piliečiams, mokslui. Kokių kompetencijų prireiks ateities specialistams, mokslininkams. Kalbėdami tik apie besikeičiančius universitetų pavadinimus ir stumdydami vienus universitetus prie kitų, tik nutolinsime reformą arba priversime ją žlugti, kaip ir daugelį jau bandytų įgyvendinti seniau.
Nors šioje aukštojo mokslo reformoje yra daug diskutuotinų dalykų, kuriuos galima pakoreguoti, bet visiems universitetams, studentams ir mokslininkams būtų kur kas naudingiau, jeigu ji būtų priimta kuo greičiau. Dėl to sutarėme su visais didžiaisiais universitetais. Juk ir po reformos priėmimo visada galima prie jos sugrįžti, tobulinti strategiją, ją papildyti. Bet jeigu po poros metų bus vėl siekiama sukurti naują reformą, lauks dar keleri nerimo metai, kurių metu jauni Lietuvos protai rinktis stabilias studijas užsienyje, o ne vėl planuojamą reformuoti Lietuvos aukštąjį mokslą. Taip, reformos reikalauja ne tik aukštasis mokslas, reikia tobulinti ir vidurinį, pagrindinį mokslą, kad į universitetus ateitų jiems pasiruošę, motyvuoti moksleiviai. Nereikia visko griauti ir taip daryti aukštojo mokslo revoliucijos. Reformą galima ir reikia vykdyti žingsnis po žingsnio – tik taip pasieksime rezultatų. Mes per daug kalbam ir per mažai darom.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas