„ADHD smegenys turi „Ferrari“ variklio galią ir tik dviračio stabdžius“, – šią garsaus tyrėjo Edwardo Hallowello frazę dažnai kartoja Toma Imbrasienė, ADHD turinčio paauglio mama, iniciatyvos „ADHD lengviau“ įkūrėja ir šeimų konsultantė. Visa esmė, anot jos, – tuos stabdžius sustiprinti. Pavykus tai padaryti, tas pats vaikas, mokykloje vadintas tinginiu, suaugęs gali tapti nepakeičiamu specialistu.
Raida vėluoja trečdaliu
„Nors ADHD požymių galima pastebėti dar darželyje, specialistai diagnozuoti neskuba: mažas vaikas natūraliai yra aktyvus, išdykęs, laužantis ribas, – pasakoja T.Imbrasienė. – O pirmoje, antroje klasėje, kai vaikas ateina į mokyklą, jau tikimės, kad jis sugebės išbūti pamoką, susikaupti, įsiklausyti, ką dėsto mokytojas. Ir štai tada labai greitai pamatai tuos vaikus, nes jiems išsėdėti fiziškai sunku. Tada paprastai ir gaunamas oficialus atsakymas.“
Kitoniško elgesio priežastys, anot ADHD specialistės, nesusijusios nei su charakteriu, nei su auklėjimu – tokį elgesį lemia lėtesnė raida.
„ADHD turinčių vaikų kognityvinė ir emocinė raida – ne intelektinė, tą būtina pabrėžti – atsilieka maždaug trisdešimt procentų, – aiškina ji. – Vadinasi, jeigu turime septynmetį, realiai jo emocinė ir kognityvinė branda yra kaip penkiamečio. Jei pasodiname jį į suolą keturiasdešimt penkioms minutėms ir liepiame iškęsti visą pamoką – tai yra misija neįmanoma. Vaikas fiziškai negali išsėdėti, nes organizmas reikalauja judėti.“
Tokį atotrūkį fiksuoja ir tyrimai. Vienas žinomiausių pasaulio ADHD tyrėjų, amerikiečių psichologas Russellas Barkley, jį vadina „30 procentų taisykle“: savitvarda, emocijų valdymas, laiko pojūtis ir kitos vykdomosios funkcijos ADHD turintiems vaikams bręsta vidutiniškai trečdaliu lėčiau nei bendraamžiams, nors intelektui tai neturi jokios įtakos.
Pašnekovė pabrėžia, kad ši ypatybė nėra nei laikina, nei pagydoma. „ADHD negalima nei užsikrėsti, nei susirgti, nei kam nors perduoti, nei nuo jo pasveikti, – sako ji. – Tai tiesiog kitokios smegenys, kitoks neurotipas. Visą gyvenimą žmogus turės tokias smegenis, o jos turi ir privalumų, ir trūkumų.“
Domisi, kai mato prasmę
Tai, ką mokytojai neretai palaiko mokinio užsispyrimu ar tinginyste, dažnai tėra smegenų reakcija į beprasmybę, aiškina T.Imbrasienė.
„Jeigu vaikas nesupranta, kodėl jis turi tai daryti, jeigu nemato prasmės, jeigu nėra jokio intereso ar iššūkio, jis tiesiog negali susikaupti, negali pradėti. Tas pats galioja vaikui augant ir jau suaugus: šiems žmonėms itin svarbi prasmė ir suvokimas, kodėl tą reikia daryti ir koks bus rezultatas.“
Įžvelgus prasmę, pastebi pašnekovė, atsiskleidžia ryškiausias ADHD pranašumas – hiperfokusas.
„Tada jų rezultatai šimteriopai pranoksta neurotipines smegenis, – sako ji. – Įsijungus hiperfokusui, žmogus viską išsiaiškina iki smulkmenų ir užduotį atlieka nepriekaištingai.“
Tokį pranašumą T.Imbrasienė teigia matanti ir paauglio sūnaus kasdienybėje. „Jis labai mėgsta kurti muziką, turi visą didžėjaus aparatūrą ir gali valandų valandas užsidaręs kambaryje kurti ar klausytis muzikos. O technologijos – atskira aistra: viską išmano apie dronus, kompiuterius, telefonus. Per informatiką klasei buvo užduotis sukurti QR kodą – jis vienintelis iš visų jį sukūrė“, – pasakoja ji.
„Tereikia pastebėti jų pranašumus ir leisti vaikams patirti sėkmę, – tikina T.Imbrasienė. – Savo žinias jie dažniausiai parodo nestandartiniais būdais. Testas nieko neatskleis, bet duok jiems veikti praktiškai – ir pamatysi, ką jie geba.“
Svarbu palaikyti
Anot pašnekovės, vaikas, gyvenantis nesuprantančioje ar nepalaikančioje aplinkoje, kasdien sulaukia kur kas daugiau priekaištų nei bendraamžiai. Šį skirtumą yra įvertinę ir mokslininkai: amerikiečių psichiatro Williamo Dodsono duomenimis, iki dvylikos metų ADHD turintis vaikas išgirsta maždaug 20 tūkstančių daugiau neigiamų ar kritiškų pastabų nei jo bendraamžiai.
„Nelipk, nedaryk, čia ne taip, tu tinginys, vėl nepadarei, – vardija T.Imbrasienė. – Kai pagalvoji, kas iš tokio vaiko savivertės belieka? Ir kaip jam paskui patikėti, kad jis vis dėlto gali, jeigu visi kartojo, kad negali?“
Neretai pastabų sulaukia ir judesiai, kuriais vaikas mėgina susikaupti: „Mokytojai pyksta: kodėl pieši ir nesiklausai? Arba suka spinerį ar kitaip judina rankose daiktą. O vaikas tuo metu klausosi ir viską puikiausiai girdi, – sako pašnekovė. – Tik taip jis ir gali susikaupti, tik taip įjungia savo smegenis. Jeigu tas piešimas ar sukamas daiktas niekam netrukdo, jis tik padeda priimti informaciją.“
T.Imbrasienė sako, kad ADHD turinčio vaiko savivertę ir ateities galimybes didele dalimi formuoja tai, kaip į jį reaguoja aplinkiniai. „Nuo to, ant kurios bangos ADHD vaiką užkelsime, priklausys viskas. Jeigu tai bus ryšys, supratimas, pagyrimai, galimybė patirti sėkmę, vaikas eis ta teigiama banga. Jeigu žlugdysime, vadinsime tinginiu ir neklaužada, jeigu liks tik priešiškumas – tai ir virs jo vidine kalba“, – sako ji.
Sužlugdyta savivertė, pabrėžia ekspertė, vėliau dažnai virsta nerimu ir depresija. Todėl svarbu kuo anksčiau atpažinti sunkumų priežastį ir nebijoti diagnozės: „Tėvai galvoja: aš sugadinsiu vaikui gyvenimą. Bet yra atvirkščiai. Be diagnozės vaikas negaus nei pagalbos mokykloje, nei terapijų. Turime dar tiek daug mitų, bet labai svarbu suprasti, kad ADHD jokiu būdu nėra nuosprendis.“
Vaikui padėti, anot pašnekovės, galima ir nedidelėmis pastangomis – svarbu, kad mokykla ir tėvai veiktų kartu.
Krizėje – pirmieji
Tai, kas mokykloje neretai virsta kliūtimi, suaugus dažnai tampa profesiniu pranašumu, pabrėžia ADHD ekspertė. Kitoks neurotipas, anot pašnekovės, labiausiai praverčia ten, kur reikia greitų sprendimų sudėtingomis sąlygomis.
„Eilinį elektroninį laišką kolegai parašyti jiems sunku, – sako ji. – Bet jeigu kyla krizinė situacija ar reikia greitų sprendimų, jie pirmieji, kurie tai padarys. Tada smegenys įsijungia visu pajėgumu, jie nori išspręsti problemą, jie labai empatiški, nori padėti.“
Būtent dėl šių savybių vienos profesijos jiems tinka labiau nei kitos. „Tai gali būti ugniagesiai, paramedikai, – vardija T.Imbrasienė. – Versle tos savybės irgi nuostabios, nes šie žmonės nebijo rizikuoti, turi daug idėjų, netradicinį mąstymą ir, jei turi tikslą, jo link eina nepaisydami baimės. Užtat nuobodus administracinis darbas nuo aštuonių iki penkių, kuriame nejauti prasmės, jiems sunkus, o kartais ir neįmanomas.“
Laisvi rinktis
Mokykloje vaikas išeities neturi – sistema viena, ir joje privalu išbūti. Suaugęs, pabrėžia T.Imbrasienė, jau gali rinktis aplinką, kuri jo smegenims tinka.
„Jis gali rinktis: išmokti amatą ir dirbti sau, kurti verslą ar keliauti ir keliaudamas ką nors kurti. Bet pirmiausia reikia įsivardyti, kas tu esi, kaip tavo smegenys veikia, kas tau tinka, o kas ne. Tada jau galima ieškoti būdų, kaip vystyti profesinę veiklą ir kur save realizuoti.“
Daug ką lemia ir darbdavio nusiteikimas. ADHD turintys žmonės, primena pašnekovė, neretai jautrūs garsui, kvapams, šviesai, todėl jiems svarbi aplinka.
„Jei darbdavys mato tokio darbuotojo vertę, jis gali pasiūlyti lankstesnes sąlygas, leisti dirbti iš namų ar kitaip prisitaikyti. Ir tai atsiperka, ypač versle ar ten, kur daug krizinių, stresinių, greito reagavimo situacijų.“
Tai įdomu
ADHD nėra šiuolaikinis reiškinys – pirmieji šio neurotipo aprašymai medicinos literatūroje pasirodė dar XVIII amžiuje.
ADHD nustatoma apie 5-7 proc. vaikų ir apie 2-5 proc. suaugusiųjų pasaulyje, tačiau dalis atvejų lieka nediagnozuoti.
ADHD yra paveldimas: mokslininkai skaičiuoja, kad genetika lemia apie 70-80 proc. šio neurotipo ypatybių.
ADHD diagnozuojamas 2-3 kartus dažniau berniukams nei mergaitėms.