„Naisių vasaros“ teatras stato spektaklį „Locna laimė. Žemaitė“. Šis spektaklis taps dovana Lietuvos žmonėms didžiosiose „Naisių vasaros“ teatro gastrolėse pristatant Naisius – mažąją Lietuvos kultūros sostinę. Šio profesionalaus, nekomercinio teatro spektaklius per penketą metų nemokamai žiūrėjo daugiau kaip 200 tūkstančių žiūrovų. „Naisių vasaros“ teatras tris kartus apdovanotas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje. Didžiosios Naisių vasaros teatro gastrolės prasidės gegužės mėnesį, o didysis blaivusis festivalis visai šeimai „Naisių vasara 2015“ vyks liepos 11−12 dienomis.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė dalijasi mintimis apie „Naisių vasaros“ teatrą, Naisių pavyzdį ir kultūrą. Ją kalbina Živilė Vyštartaitė.
Esate viena ryškiausių ir labiausiai nusipelniusių Lietuvos aktorių. Kaip pasirinkote aktorės kelią?
Visą gyvenimą svajojau būti rašytoja. Aktorės kelią pasirinkau visiškai netikėtai, niekada nemėgau kolektyvų, kelionių, pasirodymų, o dabar visa tai turiu daryti. Dievulis atsiunčia į žemę, kad žmogus ko nors išmoktų. Matyt, mane moko būti kolektyve, mėgti keliones (viešbučius, kurių nekenčiu). Ši profesija labai sunki, dar ir dabar negaliu pasakyti, ar ji man labiausiai tinka.
Kokia buvo pirmoji pažintis su Naisiais?
1991 metais susitikau su Mindaugu Karbauskiu, naisiškiu, vienu pirmųjų savo mokinių. Nuo tada su jo šeima sieja artimi ryšiai. Šiuo metu Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui, yra vienas ryškiausių Rusijos režisierių. Mindaugas papasakojo apie brolio, ūkininko, kultūros mecenato Ramūno Karbauskio ketinimus, planuojamus didelius darbus Naisiuose. Prisipažinsiu, mane juokas ėmė, tikrai netikėjau: sakiau, tai neįmanoma, kai pamačiau apleistą pastatėlį ir išgirdau, kad čia bus kultūros rūmai, kuriuose veiks profesionalus teatras. Pagalvojau: „Nieko čia nebus… Koks dar teatras?“ O dabar taip ir yra. Šiandieniai Naisiai – įrodymas, kad viskas, kas daroma su meile, yra įmanoma.
Pirmą kartą nuvykusi į festivalį šeimoms „Naisių vasara“ (beje, Naisiai netoli mano gimtinės – Tytuvėnų), netekau amo, pasijutau taip, lyg būčiau čia visą gyvenimą ir gyvenusi. Būdama festivalyje stebėjau savo studentų veidus, kaip jie mėgavosi tuo, ką mato.
Išmaišiau nemažai pasaulio, per savo gyvenimą mačiau daug ir šventų vietų: Niagaros, Kolumbijos krioklių, teko pabūti Korėjoje. Jei paklaustumėte, kur norėčiau gyventi… Yra tik dvi vietos – Islandija (jos gamta – tikras stebuklas) ir, žinoma, Naisiai. Ten jaučiama gerumo dvasia. Gaila, neteko bendrauti su vietiniais gyventojais, tik juos matyti. Veidai šviesūs, ir ne tik dėl to, kad ten nėra alkoholio.
Naisiai man yra kaip atskira sala, kuri labai traukia. Išpuoselėta aplinka, kaip aukščiausio lygio šalyje.
Kaip vertinate Naisių teatrą?
Naisių teatras fantastiškas, jame dirba labai įdomūs žmonės: puiki režisierė Regina Steponavičiūtė, su kuria vienu metu studijavome Maskvoje. „Naisių vasaros“ teatre vaidina du mano studentai. Su didžiuliu malonumu stebiu, kaip viskas klojasi šiame teatre.
Ar pakankamas valdžios dėmesys kultūrai?
Valdžios požiūris į meną atsainus, mane šiurpina teatro reforma. Atsilaikyti kultūros griovimui labai sunku. Sunaikinti viską lengva, o taip norisi, kad užaugtų talentinga jaunoji aktorių karta. Jaunimas sunkiai renkasi aktoriaus profesiją, visuomenė materialėja. Jaunoji karta sako nenorinti nieko daryti, nori uždirbti daug pinigų, bet tikiu, tai pasikeis… Atsiranda ir studentų, kurie, pasakius kokio nors garsaus aktoriaus, pvz., Adomaičio, pavardę, žino tik krepšininką. Internetas, šūsnis informacijos, įvairios priklausomybės (ir ne tik nuo alkoholio), televizija, kuri nieko gero neduoda, − tai formuoja šiandienį jaunimą, visuomenę.
Naisiai – geras pavyzdys, o tokių pavyzdžių, be abejonės, reikia. Pavyzdys dėl to, kad Naisiuose yra teatras, kad juose filmuojamas serialas, kurį įmanoma žiūrėti. Aš niekada nežiūriu serialų, tačiau „Naisių vasaroje“ dvelkia švara. Norėtųsi tik galvą nulenkti prieš tuos žmones, kurie geba nugalėti kitų bukumą. Juk yra daugybė sakančiųjų: „Ai, nieko nedarome, čia nieko gero nebus, ai, vis tiek čia visi gers…“ O Naisiuose negeria… Padaryta didžiulė pradžia. Naisiai jau yra, esu tikra, kad po truputį atsiras ir daugiau tokių kultūros židinių. Yra dėl ko stengtis. Naisiai – pavyzdys, žmonėms to reikia, ir tai yra svarbiausia.
Nuotraukos Žydrūno Budzinausko ir iš Eglės Gabrėnaitės asmeninio archyvo