Kovo 27 d. buvo minima Tarptautinė teatro diena. Teatro aktorę ir režisierę Nijolę Mirončikaitę-Timinskienę šia proga kalbino Živilė Vyštartaitė. N. Mirončikaitė-Timinskienė gimė 1941 metais Kaune. Karui besibaigiant su šeima pasitraukė į kaimą, grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Pašušvį. Vėliau persikėlė į Ariogalą, ten baigė vidurinę mokyklą. Iš „Naisių vasaros“ serialo gerai pažįstama Anelė (Nijolė) sako, kad dabar žiūrovai net nemano, jog ji yra aktorė, jie ją laiko Naisių gyventoja.
Kodėl pasirinkote aktorės kelią?
Abu tėvai buvo siuvėjai. „Tėvukas labai gražiai dainavo, kūrė kupletus. Sako, kad kartą koncerte Biržuose pavadavo net tuometį žmonių mėgstamą Pupų dėdę. Mano, kaip aktorės, debiutas įvyko Grinkiškyje per bendruomenės susirinkimo pertrauką. Užlipau ant scenos būdama dar labai maža, užtraukiau dainą: „Vasarodamas aš kaime piemenaitę pamilau…“ Visi žmonės liko nustebę ir sužavėti.
Aktorystės rinktis neplanavau. Taip jau nutiko, kad augome trys vaikai su mama, buvome netekę tėvelio. Mama buvo labai daug dirbo, tad mes turėdavome laiko saviveiklai. Pokario metu didelė virtuvė, atskirta nuo kambario užuolaida, būdavo puiki scena. Iš popieriaus gamindavome drabužius, jais apsitaisę vaidindavome spektaklius. Vėliau mokykloje mano dėmesį patraukė įvairūs dramos būreliai. Juose paprastai reikėdavo daugiau aktorių berniukų, ir man dažnai nebūdavo vaidmenų. Šį kelią pasirinkau paskatinta labai diplomatiško mūsų klasės auklėtojo Vaicekausko (anglų kalbos mokytojo). Kai man nelikdavo vaidmens spektaklyje, mokytojas sakydavo: „Nijole, tu būsi režisierė.“ Sėdžiu šalia jo ir taip didžiuojuosi, kad aš jau režisierė, su dideliu užsidegimu seku spektaklius ir juose dalyvauju.
Dabar galiu pasakyti, kad aktoriaus darbas yra labai sunkus, aktoriai priklausomi nuo kitų žmonių: režisieriaus, meno vadovo, direktoriaus. Nežinai, ar gausi vaidmenį, ar ne. Kad tavęs nėra naujo statomo spektaklio aktorių sąraše, yra skaudžiausia. Ir ne visada aktorius gauna norimą vaidmenį, dėl to tenka susitaikyti su tuo vaidmeniu, kuris paskirtas. Tačiau aktoriaus gyvenime yra ir daugybė laimingų akimirkų. Pvz., kai žmonės tave atpažįsta iš įvairių vaidmenų, tada jautiesi laimingu ir reikalingu žmogumi.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado režisūra?
Esu aktorė, režisiere savęs nelaikau. Ėmiausi šio amato iš bėdos. Pastatėme vaikišką spektaklį „Baltoji rožė“, vėliau – „Aštuonias mylinčias moteris“, pavasarį – muzikinį spektaklį „Taip pasiilgau praėjusių meilės dienų…“. Spektaklių iš viso jau yra apie 10.
Kaip tapote viena ryškiausių „Naisių vasaros“ serialo aktorių?
Pirmasis mano vaidmuo buvo labai mažas, turėjau būti viena iš kelių melžėjų. Serialo scenarijus buvo rašomas vykstant filmavimo darbams, ir mano vaidmuo išaugo į viską, kas vyksta Naisiuose, turinčią žinoti Anelę.
Dabar žiūrovai į mane kreipiasi Anelės vardu ir klausia, kaip man sekasi gyventi Naisiuose. Žmonės dažnai net nemano, kad aš aktorė, jie mane laiko Naisių gyventoja. Taip susigyvenau su šiuo vaidmeniu. Kartais drabužių dizaineriai duoda vieną ar kitą drabužį, o aš sakau: „Anelė tokio nevilkėtų.“ Galbūt tai ir priverčia žmones patikėti, kad Anelė – ne personažas, o močiutė, gyvenanti kaime.
Ir namai, kuriuose filmuojamės, yra Naisių gyventojų namai. Jie mielai mums užleidžia savo kambarius, paskolina, ko tik paprašome.
Ar Anelė labai skiriasi nuo aktorės Nijolės tikrame gyvenime?
Mane gerai pažįstantys žmonės galbūt ir pastebi panašių bruožų, tačiau man labai smagu, kai žiūrovai per susitikimus sako: „Jūs labai panaši į mano močiutę, mano močiutė pasakytų ar padarytų taip pat, kaip jūs.“ Tas rūpestingumas, dažnai perdėtas ir visai netikęs, tačiau nuoširdus, kuriuo pasižymi Naisių Anelė, būdingas daugeliui senelių.
Kuo skiriasi Naisiai nuo Jūsų vaikystės kaimo?
Naisiuose žmonės vieni už kitus vis gražiau tvarkosi, jaučiama, kad yra tikra bendruomenė. Tiesiog nuostabu tai, kas vyksta Naisiuose: nuolat šurmuliuoja turistai, viskas taip išpuoselėta. Čia visi sveikinasi, eini per kaimelį ir jautiesi sava. „Jei turiu pertraukų tarp filmavimo darbų, išeinu Anelės apdarais apsitaisiusi, visi žmonės kalbina, pravažiuodami dviračiais sveikinasi. Smagu. Gaila, kad kituose kaimuose nėra saugoma ir skatinama kultūra. Parduodami seni (buvę kino ar teatro) pastatai, nesistengiama jų išsaugoti, nesuteikiama galimybė jaunimui kultūringai leisti laisvalaikį, vyresniems kaimo gyventojams – bendrauti ir būti kartu.
Daug metų dirbote su vaikais, juos ugdėte. Kokias svarbiausias vertybes skiepijate jaunimui?
Dirbdama su vaikais pasigesdavau jų smalsumo. Vaikai mokyklose kompleksuoti, nepasitiki savo jėgomis, nieko nenori. Svarbu, kad jie įsitrauktų į aktyvią veiklą. Kaip smagu, kai į spektaklius vaikus atsiveda abu tėvai. Tačiau tai nebūna taip dažnai, dažniau vienos mamos atveda vaikus. Vaikai, matydami tėvų pavyzdį, vėliau ir savo sužadėtines vesis į teatrą, kultūra bus svarbi jų šeimose. Niekaip kitaip neišauklėsime vaikų, tik patys rodydami pavyzdį.“
Kaip vertinate „Naisių vasaros“ teatrą?
O!!! Nuostabus teatras, pažįstu kiekvieną aktorių. Jie labai laimingi, atlieka didelę misiją. Dovanoja nemokamų lietuvių dramaturgijos spektaklių tiems, kuriems profesionalusis teatras nepasiekiamas: daug žmonių negali sau leisti nuvažiuoti į teatrą, susimokėti už bilietus.
Ką manote apie mažųjų kultūros sostinių atsiradimą Lietuvos kultūroje?
Naisiai jau dabar yra tikra mažoji kultūros sostinė. Žmonės noriai važiuoja į juos ir, esu tikra, parsiveža patirtų įspūdžių į savo bendruomenes, kaimus, miestus. Manau, kad šis pavyzdys užkrečia ir kitus daryti gražius darbus, puoselėti kultūrą. Bendruomenės ir seniūnijos turi daugiau bendrauti su vietos gyventojais, juk kiekviename kaime yra žmonių, kuriems neužtenka tik gyventi savo sodybėlėje, norisi bendrauti, galbūt net ką nors sukurti kartu su kitais. Linkiu visiems sveikatos ir ištvermės pabaigti pradėtus darbus!
Žydrūno Budzinausko nuotrauka