Aurimo Žvinio, seriale „Naisių vasara“ vaidinančio agronomą Pijų, aktoriaus karjera prasidėjo dar mokykloje. Iš Vilniaus į Šiaulius atvykęs tarsi laikinai, jis pamėgo Šiaulių kraštą ir dabar savo namais vadina būtent jį. Šiame interviu Aurimas pasakoja apie savo, kaip aktoriaus, kelio pradžią, apie tai, kaip buvo atrinktas vaidinti „Naisių vasaros“ seriale, kaip jam ir visai kūrybinei komandai sekėsi sugyventi su Naisių bendruomene, apie vertybes, kurias stengiasi perteikti vaidindamas. „Savo žiūrovus labai gerbiu ir myliu. Tikiuosi, kad mano šiluma ir meilė, atliekamas darbas nėra veltui ir jiems tai patinka“, – sako daugybės žmonių pamėgtas aktorius.
Kokia Tavo, kaip aktoriaus, kelio pradžia?
Mano, kaip aktoriaus, debiutas įvyko Vilniaus „Ozo“ vidurinėje mokykloje vaidinant šimtadienio šventėje. Mane pastebėjo vadovė, pakviesta režisuoti pasirodymo. Jos paragintas pasirinkau dramos būrelį. Baigęs vidurinę mokyklą, stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Stodamas žinojau, kad tų metų renkamas aktorių kursas bus skirtas Šiauliams. Mintis, kad teks dirbti ne sostinėje, manęs neišgąsdino, tad jau 10 metų būnu Šiauliuose. Pirmuosius metus sakydavau, kad esu vilnietis, dirbantis Šiauliuose, bet dabar sakydamas, jog grįžtu namo, galvoje turiu Šiaulius.
Kaip patekai į „Naisių vasaros“ serialą?
Atranka vyko Šiaulių dramos teatre. Susidomėjau ir pabandžiau. Tokia jau mūsų, aktorių, kasdienybė. Atranka daug nežadėjo, tuo metu nesulaukiau jokių komentarų – taip jau dirba komisija. Kaip dažniausiai ir būna atrankose, liepė vaidinti kokį nors epizodą, davė paskaityti tekstą. Kaip dabar pamenu: aplinka neutrali, komisijos nariai stebi, kažką žymisi (pliusiukus ir minusiukus dėlioja), stoviu išplėtęs akis ir nesuprantu, ar tai gerai, ar blogai. Peržiūra baigėsi, komisijos nariai kaip gydytojai sako: „Gerai, ačiū, kitas.“ Kai sulaukiau kvietimo filmuotis, kartu su tada dar būsima žmona Inga Norkute planavome kelionę į Angliją, tiesiog norėjome aplankyti draugus, tad teko vėluoti į pirmuosius filmavimus ir pažadėti, kad daugiau neplanuosiu kelionių, nes man teko labiau veikiančio asmens – agronomo – vaidmuo seriale (šiame seriale nėra vieno pagrindinio veikėjo).
Maniau, kad filmavimas truks tik vieną vasarą. Nufilmavus pirmojo sezono serijas, serialo sumanytojas, mecenatas, vienas iš scenarijaus autorių Ramūnas Karbauskis informavo, kad ruoštumėmės ir antrajam sezonui. Intuicija neapgavo – serialą pamėgo daugybė žmonių.
Kaip vyko pirmojo serialo sezono filmavimas?
Grįžus iš Anglijos, serialo filmavimas jau buvo prasidėjęs. Viskas vyko lėtai, buvo daug ieškojimų, komanda buvo nauja. O ką jau kalbėti apie vietos gyventojus, iki tol gyvenusius, atrodo, ganėtinai ramų ir sėslų gyvenimą. Tekdavo eiti per kiemus, belstis į pirmas pasitaikiusias duris, prašyti grėblio ar kastuvo. Prireikė skolintis ir gyvulių (arklį, karvę). Reikėjo ir gyventojams prie mūsų priprasti. Dabar jau jaučiamės tikra Naisių kaimo bendruomenės dalimi, viskas puikiai pažįstama ir žinoma. Iš šitos moters gali gauti sviesto, varškės, o iš šitos– sūrio ir daržovių.
Seriale esi romantiškasis agronomas Pijus, o Aurimas – tikrame gyvenime. Kuo jie skiriasi? O galbūt yra panašūs?
Esame ir panašūs, ir ne. Serialo Pijus – tai trijų kūrėjų vaisius: scenaristo, režisieriaus ir aktoriaus. Visi trys jį įsivaizduojame skirtingai. Mano, kaip kūrėjo, taisyklė: atlikdamas bet kokį vaidmenį, aktorius pirmiausia atsispiria nuo savęs. Aurimas gyvenime yra labiau padūkęs. Serialo veikėjas Pijus yra teisingas, priima apgalvotus sprendimus, nedaro skubotų išvadų, o aš, kaip menininkas, nevengiu pasiduoti spontaniškoms „nesąmonėms“ (nors jos dažnokai atsisuka ir prieš mane patį), toks jau mano būdas. Man kartais norėtųsi, kad Pijus turėtų daugiau neigiamų savybių, kitokio prieskonio. Šeštąjį sezoną jis tampa šiek tiek aštresnis, besileidžiantis į konfliktus dėl sau svarbių dalykų gyvenime. Man tai patinka, dėl meilės jis tampa padūkėliškesnis.
Kas lemia serialo „Naisių vasara“ sėkmę?
Serialo pranašumas – vertybės, kurios šiandien dažnai pamirštamos: bendrumas, atsakingumas, pagarba kitiems. Seriale gvildename emigracijos, kaimo gyvenimo, blaivybės temas. Man, kaip Lietuvos piliečiui, mylinčiam savo šalį, džiugu, kad seriale galime šias vertybes perteikti. Džiaugiuosi, kad per savo vaidmenį galiu atsiųsti prasmingą žinutę, raginimą būti pilietiškiems, drąsiems, neabejingiems kitiems, vertinti ir mylėti šeimą – toks yra serialo agronomas Pijus. Aš pats esu linkęs eksperimentuoti, išbandyti save, savo galimybes, mėgstu įvairų sportą: vilioja šuoliai parašiutu, skraidymas, nardymas.
Serialo kūrybinė grupė – kaip viena šeima?
Po pirmų serialo filmavimo metų sukūrėme šeimos branduolį: Pijus, kunigas, Jurga, Anelė, Giedrius. Žinoma, ir vėliau atėjusius žmones priėmėme. Visada į filmavimus važiuoju su dideliu malonumu, miela susitikti ir neseniai matytus kolegas, apsikabinti, pasiteirauti, kas ir kaip gyvena. Nemažai laiko praleidžiame kartu. Filmuojamės Naisiuose, tad merginos mus džiugina savo keptais pyragais, nepraleidžiame progos pasipuikuoti kulinariniais sugebėjimais. Visa tai mūsų kūrybinei grupei yra sava.
Kas labiausiai įsiminė filmavimo aikštelėje?
Manau, man pasisekė, nes filmuodamasis patyriau daug įdomių dalykų: važinėjimas įvairiausia technika, skrydžiai oro balionu, filmavimas dirbtuvėse. Sunku išskirti juokingus epizodus, jų būta tikrai daug – labai dažnai juokiamės iš įvairių susidariusių aplinkybių. Esu tikras, kad ir praėjus 10 metų serialą „Naisių vasara“ prisiminsiu kaip linksmą ir gerą įvykį, puikią gyvenimo patirtį.
Pamenu įdomų epizodą. Per pirmąjį sezoną Pijų partrenkė traktorius. Guliu baloje, naktis, šalta. Ir, kaip visada, tokiomis akimirkomis ne viskas vyksta, kaip turėtų. Dublių buvo tikrai daug: tai praskrenda naikintuvas iš Šiaulių sukeldamas didžiulį triukšmą, tai šviesos nešviečia taip, kaip turėtų, o aš guliu, kenčiu, nes taip šalta.
Kokie Naisiai, Aurimo Žvinio akimis?
Esu labai dažnas svečias Naisiuose, galiu sakyti, kad 6 metus stebėjau šio kaimo raidą, esu didelių pokyčių liudininkas. Atvykus Naisiai man atrodė niekuo neišsiskiriantis, mažas kaimeliukas. Tik garsėjo kaip stiprus ūkis, jame nebuvo matyti daug geriančių žmonių. Tačiau jau po poros metų pastebėjau didžiulį pokytį Naisių bendruomenėje. Apleistas vaikų darželis antram gyvenimui prikeltas kaip dažasvydžio centras, buvo atnaujinamas kultūros centras, sparčiai statomos skulptūros, tvarkomos rekreacinės zonos. Tai pavyzdys, kaip mažas, rodos, eilinis Lietuvos kaimelis jau tada tapo, mano manymu, ne tik Šiaurės Lietuvos kultūros centru. Šiauliai, kaip miestas, vangiai keičiasi, o Šiaulių rajono gyvenvietė Naisiai tai daro labai sparčiai.
Daug metų tenka vesti Naisių vasaros festivalius, stebėti kasmet vis daugiau besirenkančių blaivių, mokančių linksmintis, šokančių, drąsiai bendraujančių lankytojų. Kaip aktorius ir festivalio vedėjas atiduodu visas jėgas, tačiau festivalio lankytojų gera nuotaika, jų grįžtamasis ryšys teikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Didėjančios festivalio dalyvių minios tik rodo, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems reikia tokių renginių. Esu šventai įsitikinęs, kad jei festivalis ir pati Naisių idėja būtų klaidinga, „prašauta ar nepataikyta“, nepritrauktum tiek žmonių, nepriverstum jų dalyvauti, lankytis ir domėtis taip, kaip jie tai daro iki šiol. Naisių gyventojams noriu pasakyti, kad jie yra tinkamame kelyje, linkiu jiems dar daugiau naujų minčių, nesustoti, o serialo „Naisių vasara“ gerbėjams sakau, kad labai juos gerbiu ir myliu. Tikiuosi, kad mano šiluma ir meilė, atliekamas darbas nėra veltui ir jiems tai patinka.
Kalbino Živilė Vyštartaitė
Nuotrauka Žydrūno Budzinausko