Sveikuolių sąjungos paprašyta, savanorė Akvilė Matulytė pasidalijo savo pokyčių ir savanoriavimo patirtimi. Mergina viliasi, kad tai įkvėps ir kitus imtis naujų ir įdomių veiklų.
Esu Akvilė Matulytė, man 25 metai. Dirbu labai mėgstamą darbą, gyvenu gražiausiame Lietuvos mieste – Klaipėdoje, kurį labai myliu. Turiu be galo gerą šeimą ir mane supa nuostabūs žmonės.
Savanoriavimas Lietuvos sveikuolių sąjungoje – vienas įdomiausių ir maloniausių mano pomėgių. Stovyklos, buvimas su bendraminčiais, seminarai, šventės… Visi mano pomėgiai atsirado savanoriaujant. Galiu užsiimti nesavanaudiška veikla, kuri duoda naudą kitiems ir kartu man. Tai atsirado tik pakeitus gyvenimo būdą.
Suėmiau savo gyvenimą į rankas
Gyvenau kaip didžioji dalis dabartinio sociumo jaunimo. Mėgau linksmintis, lankydavausi baruose, vakarėliuose. Mane supo alkoholis, cigaretės, ir man tai patiko. Buvau standartinė studentė, besimėgaujanti gyvenimu. Po gerų vakarėlių užgriūdavo moralinės pagirios, jos grauždavo mane iš vidaus. Kai žmonės paklausia, kaip aš gyvenau iki tol, aš jiems atsakau: „Buvau sociumo alkoholikė.“ Taip, tai šokiruoja. Kaip gali 23 metų mergina jau būti alkoholikė? Tai labai paprasta: kai neįsivaizduoji nė vieno savaitgalio be draugų kompanijos ir vakarėlio, tampi sociumo alkoholiku. Nors pats to nesuvoki.
Viduje mane vis kankino jausmas, kad kažką darau ne taip. Mano kūnas buvo nualintas linksmybių, širdis šaukė, kad man kažkas ne taip, tačiau tam suvokti ir pasipriešinti prireikė laiko. Manau, kad nebeturėjau kito pasirinkimo, galėjau kristi dar žemiau arba suimti savo gyvenimą į rankas. O kai tu padarai sprendimą, kad nori keistis, ir esi tam pasiryžęs, gyvenimas tau pradeda siųsti permainas ir nuostabius žmones. Jei reikėtų įvardyti naujojo gyvenimo gimtadienį, tai būtų 2014 metų vasario 15 diena. Tai diena, kai nusprendžiau, kad nėra nieko geriau, kaip pasaulį matyti blaiviu protu. Dabar aš tikrai gyvenu. Mėgaujuosi kiekviena diena, myliu savo kūną ir sielą. Mokausi iš pasaulio, žmonių, stengiuosi iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis man duoda.
Reikėjo apsiprasti su naujuoju gyvenimo būdu
Pirmus mėnesius buvo sunkoka. Nelabai supratau, kaip savo naująjį gyvenimą pristatyti, kaip viską paaiškinti aplinkiniams. Valdoma emocijų ir užsidegimo, ėmiau aiškinti, kaip visiems aplinkiniams gyventi: kad jie blogai daro valgydami mėsą, vartodami alkoholį, rūkydami… Ir vis nesuvokiau, kodėl visas pasaulis mane puola. Juk aš gyvenu sveikai, dorai, blaiviai. Pradėjusi gyventi kitaip, ėmiau iš pasaulio reikalauti, kad jis imtų ir pasikeistų šią akimirką. Tai buvo didžiausia mano klaida. Tik pats žmogus gali priimti sprendimus, ką daryti su savo gyvenimu. Ir tik rodydamas gerą pavyzdį gali kažką pakeisti. Dabar jau viskas gerai, ramu… O tiems, kurie mano, kad sveikas gyvenimo būdas yra tik klaidingai mąstančiųjų pramanai, galėčiau tik patarti pabandyti gyventi kitaip. Juk tai nieko nekainuoja.
Turiu nuostabią mamą, kuri iš pradžių į mano veiksmus žiūrėjo įtariai, tačiau dabar mano dienos racioną sudaro 80 procentų jos ir mano rankomis užaugintų daržovių.
Sveikatos sistema supuvusi
Jei žmonės pradėtų sveikai gyventi, jie nebesirgtų. O jei jie nebesirgtų, tai ne tik nepirktų vaistų, bet ir nebesilankytų pas gydytojus. Pati ligočiausia profesija – gydytojų. Visa mūsų sveikatos sistema yra supuvusi. Žmonės per daug dirba ir skuba, nesirūpina savimi. Taip pat daugelis bijo išeiti iš savo komforto zonos ir kažką keisti.
Mano nuomone, žmonės pradeda suvokti, kad ligos nepagydysi vaistais ir reikia ieškoti jos priežasties. O ligos priežastis dažniausiai ir būna nesveikas gyvenimo būdas, užgniaužtos emocijos.
Pats vertingiausias ir didžiausias mano pokytis – tai blaivaus ir aiškaus proto atgavimas. Išnyko galvos skausmai, mane varginęs nugaros skausmas, žymiai pagerėjo bendra fizinė sveikata, atsirado daugiau energijos, išnyko virškinimo problemos. Atsirado noras kurti, keisti ir judėti į priekį.
Akvilė Matulytė