Norint apibūdinti Biržų rajone esantį Vabalninką, pirmiausia atmintyje iškyla žmonių nuoširdumas, šiltumas ir meilė tradicijoms. Tokį įspūdį palieka Vabalninko bendruomenė, susikūrusi tam, kad paturtintų savo krašto kultūrinį, socialinį gyvenimą.
Permainų poreikis
Vabalninko bendruomenė, suburta aktyvių krašto gyventojų ir vadovaujama Dalios Strautinienės, skaičiuoja jau septintus metus. Šiuo metu ją sudaro 89 nariai.
Pasak D. Strautinienės, įkurti bendruomenę paskatino noras aktyvinti kultūrinę veiklą, atnešti naujovių, permainų į Vabalninką. Susibūrusi iniciatyvinė grupė, kurią sudarė Vydas Vareika, Vilma Indriliūnaitė, Rasytė Stankevičienė, Audronė Stašienė, Gintaras Čyžius ir Dalia Strautinienė, kurį laiką kūrė planus, bandė įsivaizduoti, kas būtų įkūrus bendruomenę.
„Porą metų galvojome, svarstėme. Neturėjome lyderio, kuris imtųsi vadovo pareigų. Visi žinojome, kad šis darbas ne šiaip sau, kad jis pareikalaus daug jėgų, laiko, aišku, ir lėšų. Po ilgų apmąstymų, palaikant vyrui, sutikau imtis šių pareigų, norėjau, kad gimtame miestelyje pagyvėtų gyvenimas“, – pasakoja iki šiol bendruomenei vadovaujanti moteris, kurią iš Vilniaus atgal į gimtinę parviliojo meilė.
Veiklūs vabalninkiečiai išsikėlė tikslą burti bendruomenę, kuri būtų pajėgi rūpintis savo kultūra, laisvalaikiu, ginti bendruomenės narių interesus, prasmingai vykdytų veiklą ir įtrauktų svetur gyvenančius kraštiečius, bendromis jėgomis skatintų savanorystę, ugdytų pilietiškumą, tausotų ir atgaivintų lietuvių liaudies tradicijas bei istorinį paveldą. Taip pat buvo užsibrėžta sukurti tokius bendruomenės namus, kuriuose kiekvienas bendruomenės narys rastų sau tinkamą veiklą.
Dėmesys amatams
Panašu, kad bendruomenei siekti savo tikslų sekasi išties gerai. Vabalninkiečiai jau ne vienus metus džiaugiasi jaukiais bendruomenės namais, kurių antrame aukšte įrengtos patalpos amatams plėtoti ir vystyti. Šiuo metu pagrindinė organizacijos veiklos kryptis – amatų puoselėjimas. Bendruomenės namuose vyksta amatininkų, tautodailininkų parodos, edukaciniai užsiėmimai. Čia taip pat įrengta virtuvėlė, kurioje ruošiamas aukštaitiškas maistas bendruomenės, miestelio, rajono renginiams.
Vabalninko bendruomenė gali didžiuotis amatininkais ir tautodailininkais, kurie ją garsina ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Tradicinių amatų meistrė, pedagogė Zita Kumpelienė savo patirtimi ir žiniomis dalijasi su visais besidominčiais, dalyvauja parodose, mugėse, veda edukacines dirbtuvėles.
Tautodailininkės Vitenės Repšienės darbai apdovanoti „Aukso vainikais“. Moters kolekcijoje – keli tūkstančiai margučių, kurie stebina savo raštų įvairove ir spalvomis. Amatininkė taip pat pina šiaudinius sodus, žaislus. Yra surengusi devynias autorines parodas, darbus eksponavusi Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune, Punske, Bauskėje ir JAV.
Tautodailininkas Vydas Vareika drožia Užgavėnių kaukes, mėgsta drožti humoristines skulptūrėles. Turi didelę drožtų šaukštų kolekciją. Taip pat yra aktyvus renginių organizatorius.
Tautodailininkas Viktoras Mirošničenko drožia šaukštus, dalyvauja parodose, veda edukacines dirbtuves.
Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulas
Įkūrus bendruomenę Vabalninko kultūrinis gyvenimas pagyvėjo. Per septynerius metus buvo įvykdyta vienuolika projektų. Pasak D. Strautinienės įgyvendinant projektus ir prisidedant geranoriškiems bendruomenės nariams bendri renginiai miestelyje įgavo daugiau atspalvių. Tai įvertino Biržų rajono bendruomenių sąjunga ir pateikė jos kandidatūrą Lietuvos mažųjų kultūros sostinių vardo nominacijai Panevėžio apskrityje. 2017-aisiais Vabalninkas buvo išrinktas Lietuvos mažąja kultūros sostine, apie bendruomenę savo plieniniais žirgais po Lietuvą žinutę vežiojo „Motoralio“ dalyviai, taip pat bendruomenę kalbino ir reportažą rengė LRT televizija.
„Lietuvos mažųjų kultūros sostinių projektas leido kiekvienam pajusti, kad Vabalninkas gyvas, kad jame gyvena džiaugsmas“, – sako D. Strautinienė. Bendruomenė kartu su Vabalninko kultūros centru, Vabalninko seniūnija, be visų kitų kultūrinių renginių, dar organizavo 19 šio projekto renginių.
Anot D. Strautinienės, bendruomenė jau ilgą laiką ne tik aktyviai dalyvauja renginiuose Vabalninke, bet ir pati juos organizuoja, apsilanko kaimyninių bendruomenių šventėse. Tradiciniai bendruomenės renginiai – Užgavėnių šventė, sporto šventė, padėkos vakaras metų pabaigoje, kurio metu apžvelgiami nuveiki metų darbai, kitų metų planai.
Sumaniai paminėjo Šimtmetį
Šiais metais vabalninkiečiai sugalvojo nemažai iniciatyvų, skirtų paminėti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Bendruomenės narės, technologijų mokytojos Zitos Kumpelienės vadovaujamas „Kraitės“ būrelis iš siūlų sukūrė šimtą paukštelių. Šie nutūpė Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos erdvėse, Vabalninko bendruomenės patalpose, o vėliau pakėlę sparnus „išskrido“ papuošti jurtos Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avininkystės ūkyje, Dvargalių kaime, Biržų rajone. Tačiau paukšteliai į „gimtinę“ Vabalninke sugrįžo rudenį ir nutūpė į „Šimtmečio“ medį organizuojamos Rudenėlio šventės metu.
Biržų miesto šventėje „Kai Biržai apkabina“, kuri buvo organizuota Vabalninko seniūnijos amatų kiemelyje, tradicinių amatų meistrė Zita Kumpelienė pristatė sertifikuotų tradicinių amatų mokymo programas: „Tradicinis amatas: vilnos, milo vėlimas“, „Šiaudinių sodų, šiaudinių žvaigždžių, šiaudinių eglutės žaisliukų ir šiaudinių girliandų pynimas“, „Pintinių juostų audimas“.
Šventės metu bendruomenės nariai Dalė Markutienė, Evaldas Levanas ir kiti šventės svečius kvietė susipažinti su amato meistre ir ne tik pamatyti, bet ir dalyvauti įvairiose edukacinėse programose. Čia vaikai mokėsi suvelti „Šimtmečio muiliuką“, pynė virvutes, apyrankes ir kaklajuostes. Tačiau ne tik vaikai, bet ir suaugusieji rodė didelį susidomėjimą juostų audimu bei „Šimtmečio“ siūlo verpimu. Pastarasis toliau ilgės Vabalninke ir bus verpiamas Rudenėlio šventėje.
Toje pačioje Biržų miesto šventėje „Kai Biržai apkabina“ tautodailininkas Vydas Vareika vedė edukacinę pamoką „Išdrožkime Šimtmečio šaukštą kartu“. Susidomėjusių ir norinčių išmėginti šį amatą tikrai netrūko.
Amatus gali išbandyti kiekvienas
Jeigu dar niekad nebuvote Vabalninke – būtinai apsilankykite. Anot D. Strautinienės, tai yra gražus ir mielas miestelis, turintis jaukų centrą, atnaujintą parką. Čia veikia dvi švietimo įstaigos – Vabalninko Balio Sruogos gimnazija ir Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyrius. Tad jaunimo irgi netrūksta. Miestelyje taip pat yra įsikūrusi seniūnija, Vabalninko krašto muziejus, biblioteka, ambulatorija, vaikų dienos centras, kelios kavinės bei parduotuvės.
Atvykėliai kviečiami apsilankyti bendruomenės namuose rengiamuose edukaciniuose mokymuose, tarp kurių sau įdomią veiklą ras kiekvienas. Tai ir vilnos, milo vėlimas, ir šiaudinių sodų, šiaudinių žvaigždžių, šiaudinių eglutės žaisliukų, šiaudinių girliandų pynimas, pintinių juostų audimas, mezgimas grėbliu, audimas skieteliu, virvučių pynimas medine šakute, verpimas, medžio drožimas ir margučių marginimas.
Sunkumus atperka žmonių šypsenos
Nors nuolat rūpintis bendruomenės organizacine veikla nėra lengva, bet, anot D. Strautinienės, susirinkusių renginiuose narių ir svečių šypsenos priverčia apie jokius sunkumus nebegalvoti ir toliau kurti, organizuoti, dalyvauti.
„Džiaugiuosi kiekvienu bendruomenės nariu, kiekvienu žmogumi, esančiu ir einančiu šalia. Juk vienas gali padėti darbu, kitas gražiomis ir šiltomis mintimis, patarimais, gėlės žiedu ar kibirėliu medaus… Svarbu nuoširdumas ir supratimas. Supratimas, kad to reikia. Nes mes gyvename čia ir dabar. Mums norisi gražesnių akimirkų šiandien, o ne rytoj“, – mintimis dalijasi bendruomenės vadovė.
Jos manymu, bendruomenes miesteliuose verta kurti jau vien dėl to, kad neužmigtų kultūrinis gyvenimas. Jos suteikia kultūriniams renginiams kitokį atspalvį, paįvairina juos. Moteris sako, kad bendruomenės veikla yra ne tik kultūriniai renginiai. Jos nariai taip pat keliauja, dirba, ilsisi, švenčia šventes. „Nemanau, kad kiti dėl to turėtų pykti, nes, per metus savanoriškais pagrindais daug nuveikę, tikrai nusipelnome ir šventės“, – įsitikinusi D. Strautinienė.
Jos teigimu, norint suburti bendruomenę svarbiausia noras. „Taip buvo ir mums – pirmiausia labai norėjome. Negailėjome tam nei jėgų, nei laiko. Antras svarbus dalykas – turi būti stipri bendraminčių komanda. Ji visada turi eiti kartu. Pasitardama, pasibardama, bet kartu. Kai pagrindinė komanda subyra – arba ateina kita komanda, arba baigiasi darbas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Inga Nanartonytė
Bendruomenės archyvo nuotr.