Šiandien kviečiame susipažinti su Klaipėdos dramos teatro aktore Renata Idzelyte ir buvusia „5 pėdučių“ globotine, dabar geriausia Renatos drauge, katyte Kirke. Tiesą sakant, pačioje prieglaudoje Kirkė niekada negyveno. Tuo metu, kai ji atsirado Renatos namuose, jiedu su vyru buvo „5 pėdučių“ laikinieji globėjai. Jie priimdavo savo namuose katinėlius, jeigu prieglaudoje tuo metu nebūdavo vietos, rūpindavosi ir globodavo, kol rasdavome jiems šeimininkus.
Konteinerių „lobiai“
Kirkė – tai konteineryje surastas lobis. Viena mūsų prieglaudos gerbėja vakare išnešė šiukšles, o jai prieš akis iš miglos išniro mažas katinukas, angelišku snukučiu. Kur tu tokį paliksi šalti lauke tarp šiukšlių? Jos pačios namuose jau karaliavo net trys padaužos, todėl net laikinai mažylės priglausti negalėjo. Prieglaudoje taip pat tuo metu nebuvo vietos. Vėl teko prašyti Renatos pagalbos. Prieš tai savo namuose laikinai priglaudę rainų, baltų, juodų katinukų, ir radę jiems gerus namus, jiedu su vyru Kirkės į naują šeimą išleisti nebenorėjo. Pasak aktorės, Kirkė pati juos pasirinko, nes visi kačiukai iki jos buvo tiesiog gyvūnai, o ji yra šeimos narė.
Beje, Renata iki tol augindavo tik šunis. Kartą aktorės senelis vienam iš šuniukų netgi buvo pastatęs dviejų aukštų būdą: pirmame aukšte buvo miegamasis, apšiltintomis sienomis, ir valgomasis, o antrame – pavėsinė, kuria Saris dažniausiai naudodavosi vasarą. Miegamąjį ir valgomąjį jungė arka. Ją buvo galima stumdyti taip, kad vėjas nepūstų Sariukui, kai šis miegodavo.
Bet ir šuns šiuo metu įsigyti ji taip pat neplanavo, nes jį prižiūrėti kol kas neturi galimybių. Gastrolės ir repeticijos atima daug laiko, o šuniui reikia skirti dėmesio: vedžioti jį, bendrauti su juo, jį auklėti. Apskritai, gyvūnui reikalinga disciplina, jeigu nori, kad jis nekeltų bėdų. Dažniausiai šeimininkai patys pridaro klaidų, pavyzdžiui, vieną dieną leidžia lipti į lovą, kitą – jau nebe, o paskui skundžiasi, kad augintinis neklauso.
Su Kirke tokių problemų nebuvo! Apskritai, su ja jokių problemų nebuvo! Pasak Renatos Idzelytės, sutapo jų energetika: ji miegalė kaip ir pati aktorė. Beje, jos netgi miega apsikabinusios. Jeigu naktį moteris pradeda vartytis, Kirkė atsisėda ir laukia, kol jos šeimininkė įsitaisys, o tada pažiūri taip, lyg klaustų: „Jau baigei muistytis?“ Ir vėl susirango į glėbį.
Kirkė – artistiškumo įsikūnijimas
Vargu, ar pavyktų nupasakoti tuos etiudus, kuriuos, vykdama gastrolių maršrutu Klaipėda – Tauragė, suvaidino pati Renata, bet tikriausiai tie, kurie augina kates, žino, kokios išradingos ir artistiškos jos gali būti, kai reikia išsisukti iš situacijos. Deja, tenka pripažinti, kad katės yra geriausios aktorės.
Su Kirke jos šeimininkams yra tekę konfliktuoti dėl kambario, kuriame kurį laiką gyveno paukštis. Nors katės niekas neleisdavo į jį, tačiau ji vis rasdavo progą, kaip ten įsmukti. Kadangi dabar paukščio nebėra (nes grįžo į tikruosius savo namus), tai Kirkė gali tame kambaryje sėdėti kiaurą dieną. O anksčiau ši juodakailė aktorė vis tiek užtikta tame kambaryje apsimesdavo, kad net minties neturėjo ten lįsti, tiesiog ėjo pro šalį ir tiek… Kartą užklupta kambaryje Kirkė išsitiesė jo vidury, išsišiepusi iki ausų, žiūrėjo nekaltu žvilgsniu, lyg sakydama: „Aš čia tik šiaip užėjau, gulinėju ir viskas“. Kitą kartą Renata sėdėdama tame paukščio kambaryje pastebėjo, jog pro praviras duris smalsuolė augintinė jau po truputį lenda į vidų. Kai ji pagaliau pastebėjo šeimininkę, visu savo katinišku gudrumu tiesiog bylojo: „Oi, vos nesumaišiau kambarių! Aš juk į svetainę ėjau“. Ir nuėjo net nestabtelėjusi…
Ne globotinė, o šeimos narė
Artistiška prigimtis nėra vienintelė ryški Kirkės ypatybė. Pasak Renatos, katė, pagyvenusi pas savo laikinus globėjus vos kelias dienas, jau buvo apsisprendusi bendrauti tik su jais ir niekuo kitu. Šeimininkams grįžus namo, ji kaip šuniukas atskuodžia jų pasitikti, netgi jei prieš tai tingiai drybso ant sofos (ką tikriausiai ir daro). Tačiau vos išvydusi kokį svečią, ji neria atgal į kambarį ir pasislepia taip, kad sunkiai tu ją besurasi. Ir nesitikėk, kad ji išsiduos balsu, nes ši katė stengiasi „nedaugžodžiauti“. Netgi atėjus romantiškajam pavasariui, ji netriukšmauja prie šeimininkų, o išeina į koridorių ir ten viena traukia savo meilės dainas.
„Tik vieną kartą ji pakėlė balsą ir sumiauksėjo kaip katė. Stovėjom abi prie šaldytuvo, dėjau jai maistą. Ji nekantravo, vis išlemendavo garselį. Aš toliau neskubėdama ruošiau patiekalą, kol jai nervai neišlaikė, atsisuko į mane ir taip aiškiai išmiaukė: „Mia-a-au!“ Supratau, kad katei kantrybė trūko“, – emocingai pasakojo Renata. Kirkė yra jų šeimos narė. Jie supranta, kad ši, tik jiems atsidavusi keturkojė draugė, yra asmenybė su savo charakteriu, poreikiais, jausmais. Pakanka Renatos dabar paklausti, kaip laikosi Kirkė, ir štai tau smagi istorija iš jos geriausios draugės gyvenimo…
Tikriausiai daugelis žino, kad meilė gyvūnams – tai užkrečiama liga. Visi „5 pėdučių“ savanoriai yra dėl to labai laimingi. Kuo plačiau vieni kitiems paskleisime šitą epidemiją, tuo geresni tapsime!
Parengė Simona Šakinytė