Kas yra mokytojas? Atsakyti į šį sudėtingą klausimą XXI a. sunku. Mokytojas – žmogus, jungiantis praeitį su ateitimi remdamasis dabartimi. Būtent čia ir telpa vienas iš svarbiausių dalykų, pabrėžiančių, kad mokytojas yra, buvo ir bus šviesos nešėjas, kurio pavyzdžiu daug kas pasiryžta eiti – skleisti, dalytis žiniomis ir ugdyti jaunąją kartą. Tokius žodžius galima pasakyti apie buvusį Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU, dabar – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto (IF) absolventą, mokytoją ekspertą Andrių Porutį.
Inžinieriaus ir pradinių klasių mokytojos šeimoje gimęs A. Porutis 1987 m. baigė Vilniaus 39-ąją vidurinę mokyklą (šiuo metu Vilniaus Naujininkų vidurinė mokykla) su sustiprintu matematikos mokymu. Už gerą mokymąsi, darbą ir pavyzdinį elgesį abiturientas buvo apdovanotas sidabro medaliu. Mokyklos direktorės J. Lukošienės ir klasės vadovės E. Čekienės pasirašytoje charakteristikoje rašoma, kad A. Porutis yra „greitos orientacijos, aštraus ir kritiško proto, nuovokus, sugeba laisvai reikšti mintis, skaito daug grožinės literatūros, domisi politiniu gyvenimu, vadovauja mokyklos jaunųjų krepšininkų būreliui ir jauniesiems turistams, smalsus, valingas, sugeba siekti užsibrėžto tikslo“. Netrukus išaiškėjo, kad A. Poručio tikslas yra studijuoti tuo metu dar vadintame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI) istoriją ir gyvenimą paskirti mokyklai. Gavęs mokyklos rekomendaciją, puikiai išlaikęs vieną stojamąjį egzaminą (tokia buvo sąlyga stojantiesiems medalininkams), A. Porutis įstojo į VVPI, o studijas baigė VPU (iš VVPI universitetas buvo pervardintas į VPU 1992 m.), gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo, auklėjamojo darbo metodininko kvalifikaciją ir aukštojo mokslo diplomą su pagyrimu.
Šiuo metu Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos bendruomenė A. Porutį gerbia už erudiciją, platų kultūrinį akiratį, principingumą, subtilų humoro jausmą, toleranciją, pagarbą mokiniams. Mokytojas visada išsako aiškią ir tvirtą poziciją, kai sprendžiamos bendruomenės problemos, yra nuolatinis pilietinių iniciatyvų ir akcijų organizatorius mokykloje. Jis – aktyvus mokyklos bendruomenės narys, kolegų renkamas į mokyklos metodinę tarybą, be to, buvo jos vadovu. Jis, kaip didelę patirtį turintis ekspertas, rengia, analizuoja ir recenzuoja įvairius valstybei reikšmingus dokumentus, vadovėlius, kitas mokymo priemones. A. Porutis yra valstybinio istorijos brandos egzamino vyresnysis vertintojas ir apeliacijų komisijos narys, antrai kadencijai išrinktas į Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybą. Jis aktyviai dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose projektuose, dalijasi savo patirtimi su kolegomis istorijos mokymo ir vertinimo klausimais seminaruose, vadovauja būsimų mokytojų pedagoginei praktikai.
Jo pamokos įdomios, nes per jas mokytojas įtraukia mokinius į visuomenės ir istorijos pažinimą, sieja praeities reiškinius su šiandienos aktualijomis. Mokytojo vadovaujama mokinių komanda 2010 m. laimėjo „Euroscolos“ konkursą ir atstovavo Lietuvai Europos Sąjungos šalių jaunimo debatuose Europos Parlamente, Strasbūre. A. Poručio darbai buvo įvertinti Lietuvos Respublikos mastu. 2012 m. jam buvo skirta Metų mokytojo premija. Apie šią premiją A. Porutis kalbėjo taip: „Tapti Metų mokytoju ir sulaukti sveikinimų yra didelė garbė. Tačiau ne mažesnė garbė ir kasdien stovėti prieš mokinius klasėje.“
A. Porutis daugybę metų dirba aukštojoje mokykloje, studentams perteikia neįkainojamų žinių, kaip mokyti istorijos, auklėti vaikus. Kasmet studentai atlieka pedagogines praktikas. Aistė Oškinytė, LEU IF IV kurso studentė, atliko praktiką pas mokytoją ekspertą A. Porutį Vilniaus inžinerijos licėjuje. A. Oškinytė pasidalijo įspūdžiais: „Šis mokytojas mokykloje labai mylimas ir gerbiamas ne tik kolegų, bet ir mokinių, todėl studentai dažnai atlieka praktiką pas šį mokytoją – nori patyrinėti jo darbo metodiką, pasisemti patirties. Prieš keletą metų, pirmosios – stebimosios – praktikos metu, dar nežinojau, pas ką atliksiu praktiką, koks bus mano mokytojas. Prie kabineto laukiau pamokos, mokiniai manęs klausinėjo, ar aš jiems vesiu pamoką, atsakiau, kad ne, mokiniai labai apsidžiaugė, nes nenorėjo, kad jų mokytoją pakeistų praktikantė. Atlikdama savarankišką pedagoginę praktiką, taip pat pastebėjau, kad mokiniai nenori skirtis su savo istorijos mokytoju. Visos praktikos metu sulaukiau mokinių klausimų, kada grįš mokytojas Andrius, ir komentarų, kad jis geresnis. Kai A. Porutis įeidavo į klasę, mokiniai labai apsidžiaugdavo. Jo pamokos ypatingos, mokiniai klauso, jį gerbia, domisi istorija. Stebint mokytojo pamoką, jaučiamas mokinių atsipalaidavimas, tačiau kartu ir rimtas požiūris į pamoką. Kiekvienam mokytojui būtų verta stebėti nors vieną A. Poručio pamoką.“
Šiandien ne tik LEU IF, bet ir visi kiti LEU bendruomenės nariai didžiuojasi absolvento A. Poručio sėkminga ir įvertinta pedagogine veikla.
LEU