Pavasaris, abiturientai ruošiasi brandos egzaminams, neišvengiamai artėja metas, kai pažymys parodys, ko verti tie metai, praleisti mokykloje. Tas pats pažymys parodys, ko verta ir viena ar kita moksleivį paruošusi mokykla. Reitingai – neišvengiamas egzaminų palydovas, kaip ir diskusijos apie vienos ar kitos mokyklos ar mokytojų gebėjimą parengti moksleivius „gyvenimui“. Tačiau kiek tikslus toks mokyklos ir moksleivio „sėkmės“ matas? Ir, dar svarbiau, – kiek jis iš tiesų atitinka šiuolaikinio pasaulio reikalavimus? Atsakymų į šiuos svarbius klausimus ieško ir savo įžvalgomis dalijasi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukologijos katedros docentas Gintautas Cibulskas.
Straipsnių švietimo tematika, kuriuose akcentuojama žema mokytojų kompetencija ar negebėjimas išugdyti mokinių, yra nemažai. Yra ir tokių, kuriuose akcentuojamas tėvų nenoras prisidėti prie vaikų ugdymo siekiant bendrų ugdymo tikslų.
Šiame straipsnyje norėčiau paliesti kitą – švietimo sistemos valdymo – aspektą. Vadybos klasikas Peteris Druckeris yra pasakęs: „Nėra gerų ir blogų organizacijų, yra geras ir blogas vadovavimas…“ Mano akimis žiūrint, šiuo teiginiu pasakoma didelė dalis tiesos – švietimo sistemos funkcionavimas labai priklauso nuo švietimo sistemos vadybos.
Neišnaudojamas potencialas
Nenorėčiau sutikti su tais autoriais, kurie teigia, kad mokytojai yra ne visai tokie, kokie turėtų būti, ar kad mokyklų vadovai nesugeba sutelkti mokyklų bendruomenių siekti ugdymo tikslų. Žinoma, kaip ir visose srityse, yra visokių darbuotojų, yra ir tokių, kurie dirba ne toje srityje, ne pagal savo pašaukimą, bet jų tikrai nėra dauguma.
Neabejoju Lietuvos švietimo sistemos potencialu. Dėl savo darbo specifikos dažnai lankausi įvairiose Lietuvos mokyklose, bendrauju su mokytojais, mokyklų vadovais. Drąsiai galiu teigti, kad mokyklose dirba daugybė puikių, kūrybingų, išsilavinusių specialistų, asmenybių, turinčių milžinišką potencialą. Tačiau kiek šis potencialas realizuojamas?
Stebint iš šalies, susidaro įspūdis, kad daugelis mūsų mokyklų, mokyklų vadovų, mokytojų labai gerai atlieka tai, ko vienokia ar kitokia forma (tiesiogiai ar per įvairius įrankius: išorės vertinimą, egzaminus) reikalauja švietimo sistemos vadybininkai. Tačiau ar tikrai yra reikalaujama to, ko šis laikmetis tikisi iš mokyklų?
Galbūt mokyklų veikla nukreipiama ne visai tinkama kryptimi įveliant jas į rutinines veiklas ir užslopinant iniciatyvas bei norą kūrybiškai veikti? Galbūt švietimo sistemos vadyba ir yra tas švietimo sistemos sraigtas, kuris neleidžia visu greičiu įsisukti švietimo sistemos mokyklų bei mokytojų potencialui?
Nepamesti kelio dėl takelio
Vadybos pagrindinė užduotis bet kuriuo laikmečiu išlieka ta pati – tikslų iškėlimas ir veiklos organizavimas taip, kad tikslai būtų pasiekti maksimaliai išnaudojant turimą potencialą. Labai svarbu sistemos vadybos lygmeniu vykdant daugybę rutininių veiklų nepamesti iš akių tikslo. Ir juo labiau vadybą vykdantys asmenys būtinai turi žinoti tikslų pasiekimo kriterijus, t. y. pamatuoti, ar švietimo sistema, turėdama tokį didelį potencialą, pasiekia iškeltus tikslus.
Tarpiniai tikslų pasiekimo matavimai parodo, ar einame tinkamu keliu ir ar einame tinkamais žingsniais savo tikslo link. Pagal šiuos tarpinius rezultatus vadyba turėtų inicijuoti ir vykdyti pokyčius, kad būtų pasiekti tikslai (bet jokiu būdu ne tam, kad „mes negražiai atrodome kitoms valstybėms“, pavyzdžiui, vertinant moksleivių atostogų trukmę).
Nežino, kokie švietimo sistemos tikslai
Lietuvos švietimo įstatyme pateikti švietimo sistemos tikslai nukreipiami į doros, brandžios, savarankiškos, atsakingos, patriotiškos asmenybės išugdymą. Atkreipiu dėmesį į tai, kad akcentuojamas ne ugdymo procesas, o išugdymas, t. y. rezultatas. Man patinka mūsų švietimo sistemos tikslų turinys kaip platus, viską apimantis tekstas, tačiau negaliu teigiamai vertinti tikslų formos.
Sunku nesutikti su penkių švietimo tikslų turiniu. Turbūt neatsirastų nė vieno prieštaraujančio tam, kad švietimo sistema išugdytų dorus, kūrybingus, savarankiškus, atsakingus, sąžiningus, patriotiškai nusiteikusius žmones, kad jiems būtų išlavinti komunikaciniai gebėjimai, kad jie perimtų žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, mokėtų valstybinę kalbą, užsienio bei gimtąsias kalbas, taip pat turėtų šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėtų savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi. Tačiau tikslai taip suformuluoti, kad skaitydamas pirmo tikslo pabaigą jau spėji pamiršti jo pradžią ir nenoromis kyla mintis pavadinti tokį tekstą „verbaliniu fejerverku“, kuris lyg ir labai gražus, bet sprogo, suspindėjo… ir pradingo. Neabejoju, kad su tokia dilema susiduriu ne aš vienas.
Todėl tenka pripažinti, kad daug švietimo sistemos darbuotojų nežino švietimo tikslų. Nieko stebėtino – tokia forma pateiktas turinys nė neleidžia tikėtis kitokio rezultato. Kitas svarbus dalykas: ar mes aiškiai žinome šių tikslų pasiekimo pamatavimo kriterijus? Ar turime aiškius pamatavimo kriterijus, kaip mes einame šių tikslų link? Prisipažinsiu, kad aš šito nežinau. Markas Tvenas yra pasakęs: „Jei aš nežinau, kur einu, tai kaip sužinosiu, kad jau atėjau?“
Tarsi automobilis, surinktas iš skirtingų modelių dalių
Nuo nepriklausomybės atgavimo mūsų švietimo sistema funkcionuoja jau 25 metus. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip sėkmingai mes pasiekiame užsibrėžtus tikslus. Ar per 25 metus, vykdydami įvairius pokyčius, mes pasiekėme tokį švietimo sistemos lygį, kad šalyje daugiausia išugdomos asmenybės, apie kurias kalbama švietimo įstatyme, kituose fundamentaliuose švietimo dokumentuose? O gal tiesiog vykdome rutina tapusias veiklas, kurios nebūtinai prisideda prie tikslų pasiekimo, ir ilgainiui mes tuos tikslus tiesiog pamirštame?
Susidaro įspūdis, kad kartais mūsų švietimo sistemos vadyba taip pat yra pametusi švietimo tikslus. Todėl, užuot kūrus savo sėkmės modelius siekiant tikslų, yra bandoma kopijuoti ir sistemoje diegti kitų valstybių sėkmingus pavyzdžius. Pamirštant, kad tai tose valstybėse buvo kuriama siekiant savų tikslų, remiantis sava kultūra. Tai primena norą sukurti automobilį iš skirtingų automobilių modelių atskirų dalių. Sukurti galima, tik kaip tas automobilis važiuos? Ir ar iš viso važiuos?
Manau, kad vienas iš švietimo sistemos vadybos iššūkių yra ne tik deklaruoti tikslus, bet ir padaryti taip, kad jie būtų pasiekti. Jeigu jie yra utopiniai, nepasiekiami, tai gal verta juos keisti iškeliant tokius švietimo tikslus, kurie telktų švietimo bendruomenę. Svarbu, kad žmonės, dirbantys šioje srityje, žinotų, ko siekia ir kaip sėkmingai tai daro, matytų savo vietą švietimo tikslų kontekste, jaustųsi ne kaip nereikšmingi sraigteliai, o kaip svarbūs kūrėjai (prisidedantys prie bendrų tikslų pasiekimo), jaustų pasitikėjimą, paramą ir turėtų laisvę pasirinkti šių tikslų siekimo būdus. O būdai gali būti labai įvairūs.
45 minučių pamoka – ne vienintelė ugdymo forma
Šiandien žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, turi beveik neribotas galimybes pasiekti informacijos per įvairiausius kanalus. Internetas ir socialiniai tinklai leidžia ne tik naršyti, bet ir mokytis, dalytis žiniomis, konsultuotis su įvairiais žmonėmis visame pasaulyje.
Šio laikmečio specifika, nuomonių įvairovė ugdymo klausimais leidžia aiškiai matyti, jog nėra vienos tiesos, vieno teisingiausio problemos sprendimo, nėra ir vienos tinkamiausios mokymo formos.
Šis laikmetis verčia drąsiai kelti klausimą: „Ar 45 minučių pamoka yra pati geriausia mokymo(si) mokykloje forma, leidžianti išugdyti brandžias asmenybes?“ Drąsiai galiu teigti, kad tikrai ne. Galiu pasakyti dar kategoriškiau. Mano manymu, 45 minučių pamoka jau senokai atliko savo misiją ir ją reikia keisti kitomis mokymo(si) mokykloje formomis, pvz., integruotuoju dalykų mokymu(si). Bet tam reikia drąsos. Antra, turėtume gerai pagalvoti, ko ir kaip mokyti ir mokytis šio laikmečio, kuriuo viskas kinta labai sparčiai, mokyklose.
Geras specialistas – nebūtinai geriausiai išlaikęs egzaminus
Į švietimo sistemą visais laikais buvo žiūrima viliantis, kad ji vaikus paruoš gyvenimui, padarys galą nusikalstamumui, užkirs kelią žalingiems įpročiams, išmokys mylėti Tėvynę, dirbti sąžiningai, išugdys kitas brandžiam piliečiui reikalingas savybes. Valstybė turi aiškiai žinoti, kokį pilietį turi išugdyti švietimo sistema ir kaip prie šito gali prisidėti kitos institucijos.
Vien deklaruoti bendrąsias frazes, nors jos ir labai gražios, nebeužtenka. Analizuojant šiuolaikinių sėkmingų valstybių (Šveicarijos, Suomijos ar Singapūro) švietimo sistemas, galima atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinis ugdymas yra nukreiptas ne į egzaminų išlaikymą. Mokyklos jose švietimo sistemos vadybininkų yra nukreiptos į veiklą, kuri ugdo moksleivius gyvenimo sėkmei.
Sėkmės lydimas žmogus yra valstybės gerovės pagrindas. Žmonių skirtingumas lemia tai, kad kiekvieno žmogaus sėkmė gali būti labai skirtinga. Ar gali sėkmė gyvenime lydėti žmogų, kuris vidutiniškai išlaikė egzaminus? Ar gyvenimo sėkmės receptą žino tik puikiai ir labai gerai išlaikę egzaminus asmenys? Ar kreipdamiesi į sėkmės lydimą specialistą, kuris yra laimingas dirbdamas savo darbą (kirpėjo, kepėjo, šaltkalvio, automobilių remontininko, mokytojo ar gydytojo), mes visų pirma domimės, kokiais pažymiais jis išlaikė brandos egzaminus? Tikrai ne. Tačiau prireikus mes visi ieškome būtent tokių specialistų, kurie sėkmingai dirba savo darbą.
Vertinama ne tai, ko siekiama
Stebint švietimo sistemos veiklą Lietuvoje susidaro toks įspūdis, kad yra mokoma(si) atskirų dalykų siekiant galutinio tikslo – brandos egzaminų išlaikymo. Mokyklų reitingavimas (toks, koks yra dabar) mokykloms ir mokytojams užkrauna atsakomybę moksleivius tinkamai parengti brandos egzaminams (kitu atveju atsidursi reitingų apačioje). Tačiau ar tikrai mokymo(si) rezultatai yra tik mokytojų atsakomybė? Ar dabartiniai egzaminai (kuriuos mes taip skambiai įvardijame brandos egzaminais) tikrai parodo asmenybės brandą?
Analizuojant švietimo tikslus, galima pastebėti, kad švietimo sistemos vadyba turi nukreipti mokyklų veiklą ne į moksleivių paruošimą egzaminams, o į brandžios asmenybės išugdymą. Mokyklų veikla turi būti taip organizuota, kad mokiniams jose būtų ne tik suteikiama žinių, bet ir įdiegiamos mūsų kultūros vertybės, kitų žmonių ir kultūrų supratimas bei tolerancija joms, kad veikla jose leistų atrasti savo gyvenimo kelią (kuris gali būti labai skirtingas), neskausmingai socializuotis bet kokiuose kontekstuose.
Mokyklos turi turėti laisvės kurti tokią aplinką, kuri trauktų mokinius į mokyklas, kurioje mokymasis būtų malonus kaip skanaus torto valgymas. Švietimo sistemos vadyba turėtų labiau pasitikėti mokyklų bendruomenėmis, suteikti joms laisvės, bet kartu reikalauti atsakomybės.
Egzaminai visame šiame procese turėtų būti tik vienas iš etapų, per kurį yra patikrinama ir įvertinama asmenybės branda (beje, juk jie ir vadinasi brandos egzaminais). Bet ar taip iš tikrųjų yra? Ar mes švietimo sistemoje esame aiškiai apsibrėžę asmenybės brandos kriterijus ir jų pamatavimo būdus (kartu ir egzaminų vietą vertinant asmenybės brandą)? Ar tikrai dabartiniai egzaminai yra tas matas, kuris leidžia pamatuoti asmenybės brandą?
Mokyklos – ugdymo centrai
Egzaminai, kaip žinių pamatavimo priemonė, reikalingi. Klausimas – kokia forma jie turi vykti? Ar dabartinė atskirų dalykų žinių ir gebėjimų įvertinimo forma yra pati tinkamiausia? Mano manymu (siejant su švietimo tikslais), tikrai ne. Ypač šis klausimas aktualus šiuo laikmečiu, kai mokymosi būdų, formų ir galimybių yra be galo didelė įvairovė.
Šiame kontekste švietimo sistemos vadyba turėtų ne tik deklaruoti, bet ir kreipti mokyklų ir mokytojų veiklą ne į paruošimą egzaminams, o į mokinių mokymosi organizavimą ruošiant juos gyvenimo sėkmei.
Mokyklos turėtų tapti ugdymo centrais, kuriuose yra dalijamasi žiniomis, vertybių ugdymo oaze, kurioje mokiniai pajaustų fundamentalių vertybių galią, o mokytojai taptų tikrais mokymosi organizatoriais – mokymosi treneriais. Bet tada turi kisti brandos egzaminų sistema. O tai – dar vienas didelis iššūkis švietimo sistemos vadybai.
Kas kurs mūsų ateitį?
Šiuolaikinei švietimo sistemai Lietuvoje tenka labai didelis iššūkis. Ji arba išugdys tokius piliečius, kurie bus lydimi sėkmės gyvenime, dirbs, uždirbs, kurs darbo vietas sau ir kitiems, bus sąžiningi, mylės Lietuvą, kurs valstybės gerovę (taip išugdyti piliečiai, būdami sąžiningi, sukurs sėkmingą gyvenimą sau, orią senatvę vyresniajai kartai, ir pastaroji galės džiaugtis kelionių, poilsio, saviraiškos ir kitais malonumais, didžiuodamasi jaunąja karta), arba daugiausia išugdys asmenis, kuriems nesiseks gyvenime, kurie nesididžiuos savo valstybe, negebės sukurti darbo vietų sau ir kitiems. Tada…
Minėtų iššūkių įveikimas yra nepaprastai sunkus darbas, kurį neišvengiamai (artimiausiu metu ar pavėluotai, kai aplinka privers, tik pavėlavimas gali kainuoti labai brangiai) teks atlikti švietimo sistemos vadybininkams. Tačiau kas sakė, kad švietimo sistemos vadybininkų darbas yra lengvas? Todėl norisi jiems palinkėti drąsos ir sėkmės nelengvame darbe priimant nelengvus, drąsius ir pamatuotus sprendimus. Nežinau, kaip jūs, bet aš tikiu mūsų švietimo sistemos ir jos vadybininkų potencialu, drąsa ir kompetencija.
Gintautas Cibulskas, KTU SHMMF Edukologijos katedros docentas
KTU archyvo nuotrauka