Ketvirtadienį Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ atidaryta tarptautinė paroda „Studijos“. Trylika metų organizuojama paroda siekia supažindinti su studijomis Lietuvoje ir užsienyje, su reikalingiausiomis ir naujausiomis profesijomis, su karjeros ir verslo perspektyvomis, su stažuotėmis ir savanoryste.
Lankytojų čia laukia ne tik išsami informacija, bet ir konsultacijos su mokymo įstaigų specialistais, su karjeros specialistais, psichologais, jau studijuojančiųjų praktiški patarimai, diskusijos, seminarai, paskaitos.
Šiemet paroda gali pasigirti didžiausiais skaičiais per visą savo istoriją: dalyvių – 220 (pernai buvo 193), plotas – 11500 kv. m. (pernai buvo 11 100 kv. m.), renginių – 200 (pernai buvo 172).
Paroda „Studijos“ kasmet papildoma naujomis teminėmis erdvėmis, naujais renginiais. Šiemet parodos renginiuose dalyvaus nemažai garsių žmonių, jie su jaunimu dalysis savo patirtimi, įžvalgomis. Tai – režisierius Gytis Padegimas, muzikantas ir žurnalistas Arnoldas Lukošius, aktorės Virginija Kochanskytė, Kristina Kazlauskaitė, Eglė Jackaitė, režisierius, televizijos laidų vedėjas Raimondas Paškevičius, VU profesorius Alfredas Bumblauskas, politologas Lauras Bielinis ir kiti.
Parodoje dalyvausiantys aktorė, UNICEF Lietuva geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė, Klaipėdos universiteto profesorius, režisierius Gytis Padegimas ir LR Seimo narys Eligijus Masiulis pasakoja, kaip jie pasirinko profesiją, ką pataria mokyklą ką tik baigusiems jaunuoliams ir kaip šiukštu nereikėtų elgtis tėvams.
Dabar daug diskutuojama, esą diplomas mažai lemia, yra specialybių, kurioms trūksta darbuotojų, todėl dirbti galima ir neturint reikiamo išsilavinimo. Kaip manote, ar žmogaus gyvenime išsilavinimas yra svarbiausias, o gal tam tikros charakterio savybės yra daug svarbesnės?
V. K.: Be jokios abejonės, išsilavinimas lemia daug. Juk jei gyvensi miške, tarp žvėrių, tai toks ir bus tavo išsiauklėjimas ir išsilavinimas. Be to, asmenybei universitetinis, humanitarinis išsimokslinimas sukuria bendrą supratimą apie žmogų, pasaulį, vertybes ir pasiekimus. Mokslai suteikia ir platų akiratį, ir specialybę. Juk jei nieko nesimokai, tai nieko ir nemoki.
E. M.: Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kuriuo keliu eiti, bet mano patirtis rodo, kad aukštasis universitetinis išsilavinimas – tai raktas į geresnį pasaulio ir jo reiškinių suvokimą, suteikiantis daugiau galimybių gyventi visomis prasmėmis visavertiškesnį gyvenimą. O jei turite ateities planų, idėjų, siekių, tai universitetinės studijos ne tik praplės akiratį, bet ir pirmiausia padės įgyti naujos patirties, pažinčių, o kartu gausite ir įrankių, kuriais ateityje skinsite savo gyvenimo vaisius. Taigi studijuoti ir įgyti išsilavinimą verta.
G. P.: Visais laikais buvo manoma, kad kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo daugiau gali duoti, tad kodėl tada šiais laikais mes net keliame tokius klausimus? Ar tik mes nesiritame žemyn? Kuo daugiau žmogus žino, moka, tuo daugiau gali pritaikyti profesinėje veikloje ir tuo plačiau gali aprėpti gyvenimą, kasdien patirti nuostabių dalykų ir suvokti, kad gyvenimas – tai nenusibostantis ir nesibaigiantis nuotykis.
Kaip Jūs pasirinkote profesiją? Kas padarė įtaką sprendimui? Ko klausėte – proto ar širdies?
V. K.: Toks sudėtingas ir vingiuotas mano kelias. Aš – Kauno pakraščio, priemiesčio vaikas, todėl mane supo buvo daugiau žemės ūkio ir kitokių paprastų darbų. Man mokykla davė labai daug žinių, ir aš visada mąsčiau, kaip norėčiau gyventi. Mano nuostabi mama leido rinktis. Koks tas universiteto gyvenimas gali būti įdomus, sprendžiau iš savo senelio nuomininkų – tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabartinio Kauno technologijos universiteto) architektūros studentų. Jie buvo jauni, nuostabūs žmonės, kurie piešė, dainavo, kūrė. Baigusi aštuonias klases, ir aš įstojau į Kauno politechnikumą. Mokiausi lengvai ir labai gerai. Įdomiai laiką leidome ir po paskaitų – šokių būreliai, estradiniai orkestrai, dramos veikla. Tai man labai patiko. Galutinį sprendimą lėmė mano kurso vadovo klausimas: „Ar tau tikrai patinka šokti? Jei taip, tai eik ir šok, bus kam statyti ir be tavęs.“ Man visą gyvenimą sekėsi su mokytojais. Jei ieškai, tai atsiranda, bet jei mokinys neieško, tai jis nėra pasirengęs. Aš troškau įdomių žmonių ir už susitikimus su jais esu dėkinga likimui.
Taigi tada įstojau mokytis aktorinio meistriškumo dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet kad kelią pradėjau Kauno politechnikume, džiaugiuosi – ten romantiška svajoklė mergaitė susidūrė su logika, matematika, o tai mokė spręsti uždavinius. Juk jei moki spręsti matematikos uždavinius, tai gali tikėtis, kad ir gyvenimo galvosūkius išspręsi.
E. M.: Mano apsisprendimas galbūt labiau rodo, kad taip daryti, kaip aš dariau, nereikėtų. Tėvams pasakysiu pagiriamąjį žodį, kad nesikišo į mano jaunatviškas paieškas, blaškymąsi. Gyvenau šia diena. Paskutinėse klasėse, atvirai sakant, negalvojau, kuo būsiu. Mano pasirinkimo spektras buvo platus – tai aktorystė, tai politologija, tai policijos akademija. Dabar jaunimas, man regis, kryptingesnis. Tačiau mano apsisprendimą galiausiai lėmė laikmetis – santvarkų virsmas, politikos gausa kasdieniame gyvenime. Taip susidomėjau politikos reiškiniais ir baigiau politologijos mokslus labai garbingame Klaipėdos universitete.
G. P.: Aš nuo vaikystės žavėjausi teatru ir istorija. Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas Kalėda mus vedžiojo į spektaklius, kreipė meno linkme. Namie lėlėms užrašydavau operų solistų vardus (mane įkvėpdavo žymi solistė Irena Žukaitė – mano mamos teta). Mano tėtis jau prieš baigiant studijas darė lyg ir testą – lyg netyčia vis organizuodavo susitikimus su režisieriais ir aktoriais, kad parodytų, koks tas darbas sunkus, baisus. Tačiau pamatęs, kad tas klumpes su malonumu sunešiojau, pasakė: „Jei jau nori į pragarą, tai jok ant gero arklio.“ Ir išsiuntė studijuoti į Maskvą. Dabar jį suprantu, mat visa mano šeima (mama ir tėtis) – medikai (net ir mano brolis, jo žmona, sūnėnas). Taigi man darė bandymus, bet nediktavo. Todėl sakau – neklausykite savo tėvų! Aš jau mačiau daug pavyzdžių, kai vadinamuosius prestižinius darbus dirbantys žmonės visa savo esybe demonstruoja: „Nemoku skaityt, nemoku rašyt, o mane nori karalium statyt.“ Ne savo vietoje būti – didelė nelaimė.
Ką patartumėte jaunam žmogui: iškart po abitūros egzaminų ieškoti savo profesijos ar atsitraukti, palaukti, pakeliauti, bandyti suprasti save ir aplinką, kad sprendimas būtų užtikrintas?
V. K.: Jei degi noru keliauti, tai keliauk, bet turi labai atsakingai tartis su tėvais ir kitais artimaisiais, kad ta tavo teisė reikštis būtų pagrįsta. Svarbu laisvę suderinti su atsakomybe, teisę – su pareiga. Verčiau, sakyčiau, eik į tą mokslo erdvę, kuri tau artima, ir tada jau šioje erdvėje pažindamas įvairius dalykus išsiaiškinsi, kas tau labiausiai patinka. Juk tada galėsi keisti ir studijų programą, galbūt lankyti papildomą kursą, praplėsti akiratį magistro studijomis. Taip ir surasi vietą pasaulyje. O jei nutolsi, tai gali įsimylėti, tapti meilės užvaldytas, bet paskui atsiras pareiga šeimai ar vaikeliui. Ar sugebėsi suderinti? Patariu skaičiuoti laiką. Turite aktyviai ieškoti savęs. Mykolas Kleopas Oginskis savo 14 metų sūnui jau labai aiškiai formulavo tikslus, sakydamas: „Vaikeli mano, tu palieki tėvų namus, todėl teks pamąstyti, kaip gyvensi ir koks bus tavo gyvenimo tikslas. Išmokti galima visko, bet svarbiausia – pažinti save.“
E. M.: Vienareikšmio atsakymo nėra. Pažįstu žmonių, kurie savo laiku neišnaudojo progų, neužsikabino nei vienoj, nei kitoj srity ir liko vadinamosiose paraštėse. Kita vertus, pažįstu žmonių, kurie neskubėjo užsikrauti studijų naštos ir vėliau baigė kelis aukštuosius. Gyvenimas nenuspėjamas, nieko blogo, jei žmogus vienus ar kelerius metus nutartų padaryti pauzę, bet svarbu, kad tai neužsitęstų. Svarbiausias dalykas – sugyventi su savimi ir savuoju pasauliu. Nebijoti priimti sprendimų, kurie tuo metu neatrodo patys patogiausi, bet paskui naudos atneša daug. Kita vertus, studijuodamas rasi daug būdų pažinti kitas šalis stažuočių ir studijų mainų forma. Tad patarčiau jaunų metų neeikvoti – gyvenimas juk nėra begalinis.
G. P.: Man nei vienas, nei kitas variantas netinka ir nepatinka. O kam tada skirta mokykla? Visas sėdėjimas prie kompiuterių, visos literatūros studijos, dramos rateliai – tai kam jie tada? Juk būtent tada metas „keliauti“ – per žmonijos patirtį, per save, ieškoti savęs, klausytis kitų patarimų. Čia, mokykloje, turi susivokti, kam esi skirtas, kam savo aplinkoje, šeimoje daugiausia gėrio sukursi. Po abitūros egzaminų rinktis ir galvoti jau per vėlu.
Kokiu tikslu atvyksite į parodą „Studijos 2015“?
V. K.: Mano tema – humanizmas ir savanorystė. Esu organizacijos „UNICEF Lietuva“ gerosios valios ambasadorė. Atvažiuosiu atsakyti į klausimus. Juk įdomu, kaip studijuodami humanitarinius mokslus galime dalyvauti šeimos, tautos, universiteto gyvenime? Kaip mes patys per humanizmą kuriame bendruomenės gyvenimą, ką duoda humanitarinis išsilavinimas? Juk ne vien išmoko tinkamai kablelius padėti, literatūrą suvokti, kalbas pažinti, bet ir pasaulio kultūrai atveria, tave kuria.
E. M.: Mes daug bendraujame su gimnazistais, kuriame pilietiškumo pamokas mokyklose, skiriu tam nemažai laiko ir jėgų. Į parodą atvažiuoju, kad pasakyčiau – studijuoti Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose verta. Kartu noriu atiduoti duoklę Klaipėdos universitetui – niekada gyvenime neužmiršiu tų žmonių ir susitikimų, minčių ir įkvėpimų, kurie mane praturtino.
G. P.: Visų svarbiausia – tai kūrybingumo skatinimas. Kūdikis ar vaikas, jis turi pats surasti pasaulį, niekam nediktuojant ir pirštu nerodant. Bandyti nurodinėti vaikui – tai netgi ne tėvų klaida, o nuodėmė. Paskui ir dirbame su gydytoju, kuris svajojo tapti kelionių gidu, arba atvirkščiai. Aš per savo vadovaujamus kūrybinius užsiėmimus ir klausiu: „Jei tas tavo darbas yra vergovė, tai kas iš to, kad turi pinigų. Juk jei neturi noro, laimės, nuotaikos, tai esi atbukęs.“ Laimingas tik tas, kuris yra savo vietoje. Pomėgis nesiskiria nuo profesijos. Toks žmogus dirbdamas kuria, o ilsėdamasis jau galvoja apie darbą, kūrybą. Todėl manau, kad reikia skatinti savarankiškumą ir kūrybingumą, kad jaunas žmogus rastų savo gyvenimo liniją, o ne darytų tai, kas jo tėvams kažkada nepavyko.
Kalbino Gabija Vitkevičiūtė
Organizatorių nuotr.