Artėjant šventėms esame taip panirę į rutininius standartus, kad nejuntamai įsitraukiame į skubančią minią. Patys sau spustelime lenktyniavimo mygtuką pirkdami dovanas, puošdami ir įžiebdami eglutes, ruošdami Kūčių stalą… Dalyvaujame prekybininkų mums suruoštame viliotinyje. Šalia prekybininkų pasiūlos – kultūrinių veiklų gausa. Tik spėk rinktis.
Žvelgiant iš kultūrinio lauko pozicijų smagu matyti žmonių sujudimą, geranoriškumą, bendrystės polėkį. Užpalių kultūros namai ir klubas „Ašvienių fanai“ jau ne pirmi metai gruodžio mėnesį pradeda minėdami Arklio dieną. V. Jovarienė sako, kad jų namuose ši tradicija eina iš kartos į kartą, o lankytojams atvėrus buvusio Užpalių dvaro arklidžių, dabar Kamenyčia vadinamų, duris, Arklio diena tapo bendraminčius vienijančiu renginiu. Renginio išskirtinumas – jokių komercinių atlikėjų, šventę kuriame patys sau.
Viskas prasideda kūčiukų kepimu. Juos teko patiems pasigaminti ar šnekinti kruopščiai besidarbuojančius pažįstamus. Neformalūs pokalbiai sukuria namų aplinkos jaukumą. Nijolei Navikienei vedant suskambo kartu atliekama advento daina ir „Oi jojau, jojau, dūmojau“. Arkliukas lietuviui praeityje buvo labai svarbus. Po gūdžios žiemos trūkstant pašarų arklio šeimininkas ir šiaudinio stogo kampo dėl mylimo gyvūno nuplėšti negailėjo, kad tik arklys nenusilptų ir galėtų talkinti pavasario bei kituose darbuose. Dabar tokių iššūkių neturime, bet išlikę pasakojimų, istorijų apie žmogaus santykį su arkliu. Tuo ir dalinomės.
Užpaliai (Utenos r.) – neabejotinai pasakotojų ir savo tarmės puoselėtojų kraštas. Istorijų nestokojo nė viena amžiaus grupė. Darželyje ir iš senelių išmoktomis pasakomis be galo ir dainomis dalinosi sesės Urtė ir Martyna Janulionytės. Martynai grojant kanklėmis, bendraklasis pradinukas Gasparas Vaškelis pasakojo savo sukurtą istoriją apie arkliuką, kuriam įkando uodas. Kiek vyresnė Deina Jasikevičiūtė skaitė V. Palčinskaitės eilėraštį apie medinį arkliuką ir su ksilofonu grojo specialiai jai sukurtą muzikos mokytojo Sauliaus Auglio kūrinį. Iš lūpų į lūpas perduotus nuotykius tęsė gimnazistas, nuo pradinių klasių konkurse „Tramtatulis“ šmaikščias istorijas pasakojantis Benas Keraminas. Keblu nuspėti, kiek tiesos ir pramanytų nuotykių išsakė Deinos mama Jovita, neva prisimindama, kaip su būsimuoju vyru šnekučiuojantis ant šieno kupetos, arkliui niuktelėjus, kitos išeities, rodos, neliko – kaip tik tuoktis. Tęsdama temą apie šeimyninio gyvenimo vingrybes, pastebėjimais, kad galima joti ne tik ant žirgo, bet ir ant vyrų nugaros, dalijosi ne kartą televizijoje pabuvojusi Užpalių pasakotoja Vida Baronienė. Klausantis įvairių istorijų, susijusių su arkliu, tampa aišku, kad jis buvo ne tik talkininkas darbuose, bet ir svarbus kasdienės rutinos sraigtelis. Tai patvirtino į renginį atvykęs žirgininkas Leonardas Rinkevičius perpasakodamas tėvo galimai iš senelio girdėtus nutikimus. Dar giliau į praeitį nuvedė Onos Barboros Šlapšinskaitės videokūrinys, kuriame autorė santykyje su žirgu aptaria prosenelio, tarnavusio rusų caro husarų pulke, biografinius motyvus.
Metaforomis perpintas istorijas papildė poezijos skaitovės Vidmanta Rynkevič ir Giedrė Apokienė. Perskaitytos užpalietės poetės Bronės Balčiūnienės eilės atskleidė arklio gyvenimą įvairiais šalies istoriniais laikotarpiais. Ūkio darbai dabar įveikiami be arklio, bet pagarba jam Užpaliuose išlikusi. Arklio dienos proga Mindaugas Mikalajūnas Kamenyčiai padovanojo savo tapybos darbą, kuris papildys nemažą ekspozicinę, žirgus menančią kolekciją.
Laukiant netrukus į namus pasibelsiančių Ugninio Žirgo metų, skirstytis neskubėjome. Pritardami gitara grojančiai ir dainuojančiai abiturientei Gaivilei Karosaitei, skambant dainai „Sudainuokime Lietuvą“, lyg būtume viena šeima, sustojome ir susikabinome rankomis. Ne vienam ir ašara skruostu nusirito. Tokiuose susibūrimuose pajunti savo gilias su protėviais jungiančias šaknis, kurios primena, kad laimė – ne nupirkti daiktai, o pačių sukurtos vertybės.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Neringos Jovaraitės