Nuogumas, kuris daug kam vis dar kelia įtampą ar provokuoja diskusijas, tapytojui Jonui Kunickui yra kūrybos šaltinis ir galimybė kalbėti apie laisvę. „Į studiją užsuka žmonės, kuriems nuogumas – ne nusikaltimas. Jie – nepriklausomi nuo kitų nuomonės, brandūs, žinantys, ko nori. Akto perteikimas drobėje jiems reiškia laisvę“, – sako vienas ryškiausių Kauno menininkų.
Nevertino rimtai
Ne vienerius metus J. Kunicko nagrinėjama tema šiemet įgavo dar platesnį rezonansą –
tarptautiniame menų festivalyje „Art Kaunas“ geriausiu meno kūriniu išrinktas jo darbas
„Štai ir aš“. Su pergale tapytoją pasveikino ne tik meno gerbėjai bei festivalio
organizatoriai, bet ir nišinių aromatų įkūrėjos Simona Geištoraitytė ir Gabrielė
Vaičiulienė.
Šiandien, kai J. Kunicko darbai pelno tarptautinius apdovanojimus ir sulaukia žiūrovų
pagyrų, sunku patikėti, kad jis kadaise buvo pasirinkęs visai kitą profesinį kelią nei
tapyba.
Piešti J. Kunickas pradėjo dar vaikystėje, užpildydamas kiekvieną popieriaus kampą, o
moters kūno linijas – nors jų tuo metu nežinojo – perteikdamas neįprastu tikslumu. Vis
dėlto keturių dešimtmečių senumo požiūris, jog menas turėtų likti laisvalaikiu, nukreipė jį
į architektūrą – sritį, kuri anuomet atrodė saugesnė ir patikimesnė.
Studijos išmokė talentingą jaunuolį matyti aplinką kitaip, suteikė vertingų žinių, tačiau
kartu išryškino ir ribotas šios profesijos galimybes. Jis pripažįsta, kad visada buvo linkęs
nesiblaškyti ir daryti tai, ką jaučia geriausiai – taip po truputį ėmė formuotis kūrėjo
kelias, kuriame žmogaus kūno grožis tapo kertine tema.
Šiandien J. Kunicko darbai puošia privačias kolekcijas įvairiose pasaulio vietose.
Modeliai, kuriuos jis įamžina drobėse, kartais užsuka į parodų atidarymus ar
pasisveikina tiesiog sutikti gatvėje.
Nuogo kūno tikrumą tapytojas fiksuoja fotoaparatu, o vėliau iš daugybės akimirkų
atrenka vieną – tą, kuri atskleidžia moters esybę. Pirmoji, kuri jam pozavo daugiau kaip
prieš dvidešimt metų, buvo žmona Gintarė. Ji ir dabar liko artimiausia įkvėpėja,
padrąsinusi kūrėją kviesti į studiją kitas pozuotojas ir pasirodyti parodose.
Išskirtinės temos
Trečią kartą surengtas tarptautinis „Art Kaunas“ festivalis, kuriame J. Kunickas ir
sulaukė pripažinimo, subūrė daugiau kaip keturias dešimtis menininkų iš Lietuvos ir
užsienio.
Renginys tapo vieta, kurioje kūrėjai, kolekcionieriai, kuratoriai ir meno mylėtojai galėjo
bendrauti be formalumų ir tarpininkų. Kūrinius buvo galima įsigyti tiesiai iš autorių, o
pokalbiai su menininkais tapo ne mažiau svarbia patirties dalimi nei jų darbai.
„Atvirumas naujoms idėjoms ir gyvas bendradarbiavimas su dalyviais suteikė impulsų
naujoms kūrybinėms iniciatyvoms bei būsimų projektų pradžiai“, – neabejoja festivalio
organizatorė Rasa Gulbė.
Per dvi festivalio dienas lankytojai susipažino su eksponuojamais kūriniais, išgirdo
kūrėjų prisistatymus, dalyvavo paskaitose, spektakliuose ir meniniuose pasirodymuose.
Šių metų programoje dominavo neuroestetikos, gydomojo meno, mados ir vizualinės
kūrybos temos, taip pat vaikams skirta literatūra ir vakariniai teatriniai pasirodymai.
„Art Kaunas“ tapo vieta, kur menas buvo kuriamas, interpretuojamas ir gyveno žiūrovo
akyse. Čia mezgėsi profesiniai ryšiai, gimė naujos idėjos, o kūriniai rado savo gerbėjus“,
– patikino R. Gulbė.
Pavyzdžiu vadina Londoną
Aistė Ramūnaitė neabejoja, kad Lietuvoje vis dar trūksta erdvių, kuriose menininkai
galėtų tiesiogiai susitikti su publika. Ilgą laiką Londone gyvenusi grafikė pastebi, kad
britų sostinėje kultūriniai įvykiai vyksta kasdien ir natūraliai įtraukia visuomenę.
„Londone menininkams nuolat atsiveria įvairios erdvės eksponuoti savo kūrybą – ten
vyksta nenutrūkstama meno apykaita, prie kurios žmonės yra įpratę“, – sako ji.
Būtent todėl į „Art Kaunas“ ji atvyko su lūkesčiais, nes tai – viena iš nedaugelio progų
Lietuvoje, kai menininkai gali būti matomi ne pavieniui, o kaip bendruomenė. Pasak
kūrėjos, mūsų šalyje viešo pasirodymo galimybės nėra tokios plačios, o festivaliai ir
parodos dažnai kainuoja brangiai. Menininkams tenka rašyti projektus, ieškoti
finansavimo, nuolat įrodinėti savo vertę – tai, jos žodžiais, išbalansuoja kūrybinį procesą
ir atima laiką, kurį būtų galima skirti idėjų plėtojimui.
Grafikė įsitikinusi, kad situaciją pakeistų nuolatinė, gyva ir atvira erdvė su
besikeičiančiomis ekspozicijomis. Tokia vieta meną padarytų prieinamą kasdien, o ne tik
per retus renginius.
„Joje galėtume ne tik rodyti kūrinius, bet ir kurti čia pat. Ryšys su meno „vartotojais“ yra
labai svarbus – tai būtų tarsi gyvos dirbtuvės“, – teigia A. Ramūnaitė.
Jos manymu, norint patekti į tokią erdvę turėtų pakakti baigtų studijų ir profesinių
kompetencijų, o savamoksliams galėtų būti taikomas atskiras vertinimas, atveriantis
kelią naujiems talentams.
Ieškos galimybių
Kad nauja vieta menui gali tapti M. K. Čiurlionio koncertų centras, neneigia Kauno
miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė. Anot jos, kalbant šį
projektą, reikia pastebėti, kad jis dar nėra pradėjęs veikti, todėl konkrečių sprendimų dėl
būsimų parodinių ar kūrybinių erdvių panaudojimo pateikti negalima.
„Vis dėlto tikėtina, kad vystant centro veiklos programą bus siekiama numatyti
galimybes atverti erdves kūrėjams ir integruoti vizualiojo meno iniciatyvas“, – sako A.
Augonė.
Ji pateikė nemažai informacijos apie tai, kad mieste itin daug dėmesio kol kas sulaukia
ne profesionalai, o jauni autoriai.
„Suprantame menininkų lūkestį turėti daugiau nuolatinių, gyvų ir atvirų vietų, kuriose jie
galėtų ne tik pristatyti savo kūrybą, bet ir bendrauti, dalintis procesu, stiprinti ryšį su
bendruomene. Vis dėlto norime atkreipti dėmesį, kad Kauno kultūros įstaigos jau dabar
aktyviai dirba su jaunaisiais kūrėjais ir suteikia jiems galimybes eksponuoti savo
darbus“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad daugelis įstaigų menininkams patalpas
suteikia nemokamai, sudaro sąlygas rengti parodas, kūrybinius susitikimus, pristatymus.
Pavyzdžiui, anot jos, Kauno paveikslų galerija, miesto muziejai, kultūros centrai ir kitos
viešosios įstaigos nuolat bendradarbiauja su kūrėjais ir yra atviros naujoms
iniciatyvoms.
„Kita vertus, mieste nuosekliai ieškoma ir kuriama vis daugiau formatų, skirtų jaunųjų
kūrėjų matomumui ir įsitraukimui didinti. Viena iš organizacijų, sistemingai dirbančių
šioje srityje, yra Kauno menininkų namai. Viena iš esminių jų strateginių krypčių –
sudaryti sąlygas kylantiems ir jau įsitvirtinusiems šiuolaikinės kultūros kūrėjams pristatyti
savo darbus, gauti profesionalų grįžtamąjį ryšį ir megzti ryšius kultūros lauke“, – kalba
A. Augonė.
Kasmet, jos teigimu, reguliariai skelbiami atviri kvietimai dalyvauti rezidencijų
programoje, menininkai kviečiami teikti pasiūlymus parodoms bei aktyviai įsitraukti į
miesto renginių programas.
„Prieš kelias savaites surengtos portfolio peržiūros, kurių metu kūrėjai galėjo prisistatyti
savo darbus įvairioms kultūros organizacijoms. Šį formatą planuojama plėtoti ir paversti
nuolat veikiančia platforma“, – tikisi A. Augonė.
