„Važiuojant dviračiu, šuolio metu man jį netikėtai išmetė ne taip, kaip tikėjausi. Bandžiau suvaldyti, tačiau nepavyko, – pasakoja kaunietis Justinas Valčiukas. – Greitis buvo gana didelis, todėl visa jėga galva trenkiausi į šalia trasos augantį medį ir praradau sąmonę. Atsipeikėjęs pajutau aštrų skausmą juosmenyje ir supratau, kad nevaldau kojų… Gerai, kad buvau su šalmu ir kaklo apsaugomis, kitaip pasekmės būtų buvusios dar liūdnesnės…“
Justinas nebuvo naujokas dviračių sporte, treniravosi važinėti jau kelerius metus. Galiausiai pasirinko vieną iš jo rūšių, vadinamąjį „Downhill“ (kai dviračiu važiuojama kalnuota vietove su staigiais nusileidimais ir šuoliais).
„Tai buvo pačios nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos, – prisimena Justinas. – Labai mėgau dviračius, greitį, man puikiai sekėsi, pradėjau treniruotis profesionaliai, norėjau su dviračiais susieti savo tolesnį gyvenimą…“
Sudėtingos operacijos ir ilga reabilitacija
Tą lemtingą dieną Justinas su dviem draugais nuvažiavo į kalvotą vietovę pasitreniruoti. „Trasa buvo niekuo neypatinga, tokiomis esu daug kartų važiavęs ir viskas sekėsi puikiai, – pasakoja vaikinas. – Tačiau tas kartas buvo nesėkmingas, dviratis netikėtai nuskrido į kitą pusę, smūgio į medį metu man lūžo juosmens pirmas ir dvyliktas krūtinės slankstelis… Po avarijos už manęs važiavęs draugas tuoj pat iškvietė medikus. Atvažiavę jie suleido nuskausminamųjų ir iškvietė medikopterį, o šis nuskraidino į ligoninę… “
Justiną operavo Čekijoje, operacija buvo labai sudėtinga. „Man įsuko į stuburą keturis varžtus ir sutvirtino juos metaliniais strypais, – prisimena. – Lietuvoje grįžus man turėjo daryti antrą operaciją ir jos metu viską galutinai sutvirtinti, tačiau po gydytojų konsiliumo buvo nuspręsta nerizikuoti ir palaukti, kol stuburas sugis, nes operuoti dar kartą esant tokiai būklei buvo labai rizikinga…“
Po operacijos du mėnesius Justinas išgulėjo lovoje, negalėdamas pajudėti. Paskui prasidėjo 100 dienų reabilitacija. Jos metu Justinas jau bandė sėstis lovoje, daryti pratimus, nes nuo ilgo gulėjimo kūnas buvo labai nusilpęs.
Jam taip pat buvo atliekamos nervų sužadinimo procedūros, elektros stimuliacija, viršutinės kūno dalies stiprinimas.
„Man tikrai pasisekė, kad smūgio į medį metu mūvėjau šalmą ir kaklo apsaugą. Todėl mano stuburas buvo pažeistas žemai, galėjau valdyti rankas ir jausti krūtinę, – pasakoja vaikinas. – Jeigu būtų lūžęs kaklas – būčiau negalėjęs valdyti viso kūno…“
Pasiryžo gyvenimą susieti su sportu
Justinas pasakoja, kad grįžus į namus pagrindinė problema buvo pabaigti dvyliktą klasę keturių aukštų mokykloje, kurioje nebuvo lifto. „Turėjau prašyti draugų, kad mane su vežimėliu kaskart pernešinėtų iš klasės į klasę, – prisimena vaikinas. – Tačiau dėl jų visur galėjau privažiuoti ir mokyklą pabaigiau sėkmingai…“
Vaikinas sako, kad stengiasi negalvoti apie traumą, siekti savo tikslų toliau, nors dabar jo galimybės yra gerokai sumažėjusios. „Visada norėjau susieti savo gyvenimą su sportu, – kalba Justinas. – Tačiau kadangi dviračiu važiuoti jau negaliu, pasirinkau sportinių automobilių techninio eksploatavimo specialybę Kauno technikos kolegijoje. Dabar dirbu su automobilių sporto komanda, padedu jai įvairiais organizaciniais klausimais. “
Neįgalumas suteikė jėgų įveikti gyvenimo iššūkius
Pasak Justino, neįgalumas suteikė jam papildomo ryžto, nes gyvenimo iššūkius pasidarė įveikti daug sunkiau. „Dabar turiu labai stengtis, nes tai, ką sveikam atlikti yra vienas juokas, neįgaliam gali būti labai sunku, – kalba vaikinas. – Tačiau jeigu noriu konkuruoti su sveikaisiais, turiu atrasti būdų, kaip, būnant neįgaliam, ne tik pajėgti atlikti kokį nors darbą, bet ir atlikti jį geriau, negu atlieka sveiki…“
Justinas sako, kad neįgaliojo mokėjimas kiek galima sustiprinti savo kūną ir dar labiau išlavinti likusias kūno funkcijas atlieka lemiamą vaidmenį jo gyvenime ir darbo rinkoje. „Kam darbdavys rinksis neįgalų, jeigu gali įdarbinti sveiką žmogų? – sako Justinas. – Žinoma, neįgalus turi nedaug galimybių laimėti šioje kovoje už būvį, todėl turi būti pasiruošęs išgyventi aštrios konkurencijos sąlygomis, būti pranašesnis už įgalų žmogų savo žiniomis ir noru dirbti… Kitaip jo gyvenimas bus labai nelengvas…“
Viena iš pagrindinių galimybių neįgaliajam kažką išmokti ir įgyti naujų įgūdžių – neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos, kuriose susirenka tokie kaip Justinas, likimo draugai.
Unikali maltiečių stovykla neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams
Rugpjūčio antrojoje pusėje Giruliuose vyks jau penktoji maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla, į kurią susirinks dvidešimt per pastaruosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį), tiek psichologiškai.
Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams suteikiamos:
- išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai, kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
- kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bortelio, užlipti laiptais ir t. t.);
- individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
- psichologinė pagalba;
- socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
- dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
- išvykos ir ekskursijos vežimėliais siekiant įgyti vežimėlio valdymo miesto sąlygomis įgūdžių.
Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų, formuoti būtinus įgūdžius.
Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama
Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti tik su Jūsų parama.
Prisidėkite prie stovyklos ir padėkite negalią turintiems jaunuoliams aukodami numeriu 1404 (3 eurai). Didesnė auka – svetainėje www.maltieciai.lt
Kiekvienas Jūsų paaukotas euras yra nepaprastai svarbus suteikiant pagalbą neįgaliems jaunuoliams.