Lietuva siekia narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), todėl mūsų šalies atstovai dalyvauja renginiuose, kuriuose svarstomos ekonomikos, aplinkosaugos, švietimo, mokslo ir technologijų, sveikatos ir kitos problemos. 2016 m. vasario pradžioje Paryžiuje rengtame EBPO šalių atstovų susitikime, skirtame sveikatos sistemų tvarumo temai, į kurį susirinko šalių narių sveikatos ir finansų sričių pareigūnai, Lietuvai atstovavo laikinasis Valstybinės ligonių kasos (VLK) vadovas Gintaras Kacevičius.
EBPO šalys svarsto problemą, kaip efektyviau naudoti lėšas ir pristabdyti išlaidų sveikatai augimą, kad jo tempai neviršytų bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempų. O Lietuva, siekdama narystės EBPO, turi spręsti priešingą problemą – kaip padidinti valstybės išlaidas sveikatai, kad šios išlaidos augtų bent ne lėčiau nei BVP, ir sumažinti gyventojų nuskurdinimą dėl išlaidų sveikatos priežiūrai.
Šiame susitikime Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuras pateikė savo vykdomos Europos šalių sveikatos sistemų analizės preliminarius duomenis. Kai kurie šios analizės rezultatai labai nepalankūs Lietuvai, verčiantys ne tik sunerimti, bet ir imtis konkrečių priemonių padėčiai taisyti.
Pirmiausia Lietuvos gyventojams (namų ūkiams) tenka pernelyg didelė sveikatos sistemos finansavimo našta, ir padėtis blogėja: 2011 m. gyventojų išlaidos sveikatos priežiūrai sudarė 29 proc. visų šalies sveikatos išlaidų, o 2013 m. šis rodiklis išaugo iki 33 proc. Didžiąją gyventojų išlaidų dalį, beveik keturis penktadalius, sudarė išlaidos vaistams, dar apie 15 proc. – dantų priežiūrai.
Ką reiškia būti raudonojoje zonoje?
Pagal PSO metodiką šalys, kurių namų ūkių išlaidos sveikatai viršija 30 proc. visų sveikatos išlaidų, patenka į raudonąją zoną, o tai rodo, kad valstybė sveikatos apsaugai skiria per mažai lėšų ir užkrauna pernelyg didelę naštą gyventojams, juos nuskurdindama. Lietuva į raudonąją zoną jau pateko – kartu su Latvija, Bulgarija ir Kipru.
Antra, beveik dešimtadalis (9,5 proc.) Lietuvos namų ūkių, mokėdami už sveikatos paslaugas ir vaistus, turi vadinamąsias katastrofines sveikatos išlaidas, t. y. nuskursta. Pagal PSO metodiką katastrofinėmis sveikatos išlaidomis vadinamos tokios išlaidos sveikatai, kurios viršija 40 proc. namų ūkio išlaidų, atmetus būtinąsias (maistui, būstui ir t. t.). Beje, pagal šį rodiklį 2008 m. Lietuva buvo paskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje, o 2012 m. – antra nuo galo, pralenkusi tik Latviją.
Grėsminga tai, kad Lietuvoje pagal šį rodiklį ypač ryškūs skirtumai tarp atskirų gyventojų grupių: 2008 m. turtingiausiame gyventojų penktadalyje katastrofinių išlaidų turėjo apie 2 proc., o neturtingiausiųjų penktadalyje – net 42 proc. 2012 metais padėtis kiek pagerėjo (atitinkamai 1,5 proc. ir 25 proc.), tačiau socialinės atskirties problema išlieka akivaizdi.
G. Kacevičiaus nuomone, šis PSO tyrimas siunčia Lietuvai dvi svarbias žinias:
– Lietuva privalo didinti valstybės skiriamas lėšas sveikatos apsaugai ir taip sumažinti gyventojams tenkančią per didelę naštą. Todėl neturėtų būti net diskutuojama apie kokias nors priemones (pacientų priemokas ir pan.), kurios šią naštą padidintų. Priešingai, turėtų būti dar atkakliau dirbama siekiant pašalinti Lietuvos sveikatos sistemos gėdą – neoficialius pacientų mokėjimus.
– Skiriant papildomas valstybės lėšas, jų panaudojimą būtina nukreipti taip, kad jos pirmiausia užtikrintų sveikatos priežiūrą mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams ir taip apsaugotų juos nuo nuskurdimo.
EBPO renginyje pateikta PSO Europos biuro atlikta analizė parodė ir sektinus pavyzdžius: geriausiai apsaugoti yra Slovėnijos gyventojai, kurie beveik visiškai neturi katastrofinių sveikatos išlaidų. Nemažas nuopelnas priskiriamas papildomam sveikatos draudimui, kuris Slovėnijoje yra visuotinis.
VLK inf. ir nuotr.