Čekija ‒ ne pirmoji Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentės Vilmantės Ivanauskaitės „Erasmus+“ studijų kryptis. Tai buvo jau antrasis semestras, kai būsima lietuvių filologė nėrė į tarptautines studijas. „Prieš metus mane paskatino draugai ir smalsumas, o skatinti dalyvauti antrą kartą manęs jau nereikėjo ‒ žinojau ir buvau įsitikinusi, kad nenusivilsiu“, ‒ pasakoja mergina.
Prieš susidedant lagaminus kelionei į svetimą šalį turbūt visada viduje kirba nerimas. Tačiau Jūs, Vilmante, studijoms užsienyje ryžotės antrą kartą. Ar tai reiškia, kad ir jokio jaudulio nebepatyrėte?
Manau, visada tokiu atveju patiri baimę. Aš baiminausi, kad teks susidurti su vienatve ir nežinomybe. Toji nežinomybė mane ir užklupo, nes atvykus į kitą šalį viskas atrodo svetima. Tačiau su kiekviena diena vis glaudžiau priėmiau šalį, jos žmones ir kultūrą. Ir kiekvieną dieną vis labiau supratau, kaip nenoriu iš čia išvykti.
Kokių netikėtumų pažėrė Čekija?
Čekija nėra ta šalis, kuri ypač skirtųsi nuo Lietuvos. Tiesa, atvykus į Brno iš pradžių man kėlė nuostabą eismo gatvėse kultūra: pėsčiųjų perėjų ‒ vos viena kita, o ir žmonės ne itin jomis naudojasi ‒ visi vaikšto, kur papuola. Tačiau blogiausia, kad toks ydingas įprotis galiausiai persmelkė mane pačią.
Per pusmetį pažinote ne tik šalį, bet ir vietinius gyventojus. Kaip apibūdintumėte čekus?
Žmonės čia ‒ draugiški ir atviri. Tuo įsitikinau, kai netikėtai prireikė apsilankyti ligoninėje ‒ buvo būtina išrauti protinį dantį. Smagu, kad iškart atsirado gerai anglų kalba bendraujančių žmonių, kurie man mielai padėjo: bendravo, nuvedė ir parodė, kur kreiptis.
Kaip vertinate studijas Čekijos Masaryk universitete: kas Jus sužavėjo, ką laikote ypač vertinga studijų patirtimi?
Didžiulio susižavėjimo vertas, mano galva, ‒ dėstytojų bendradarbiavimas su studentais, kurio metu palaikomas glaudus ryšys, ieškoma abipusio kompromiso. Matyti, kad tokioje aplinkoje studentai nejaučia įtampos, bendraujama geranoriškai, tačiau ribos, žinoma, nėra peržengiamos. Tai jutau ir savo studijų metu, kai dėstytojai su manimi bendravo kaip su sau lygia.
Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į Brno, teko lankytis parodos atidaryme, kuris vyko universitete. Apsilankiusi ten nustebau, kad visi svečiai – studentai, dėstytojai ir kita bendruomenė ‒ tiesiog ramiai valgo, geria vyną ir šnekučiuojasi. Visa tai vyko laisvai ir neįpareigojančiai, todėl bendrauti ir būti to dalimi buvo tikrai įdomu.
Ypač džiaugiuosi psichologijos kursu, kurį lankiau universitete. Pirmojo užsiėmimo metu dėstytojas supažindino mus, kad paskaitose teorijos nebus. Ir iš tikro šiame kurse visą mums dėstytą medžiagą išbandydavome praktiškai: atlikome aktyvius pratimus, daug bendravome, dalijomės patirtimi, medituodavome.
Kalbant apie iššūkius, žinoma, turiu paminėti, kad studijos man pačiai buvo labai ypatingos. Vertinga patirtimi tapo lietuvių kalbos dėstymas vietiniams čekų studentams. Įgavau daug drąsos ir pasitikėjimo savimi. Galimybė dėstyti užsienio studentams tikrai leido man tobulėti: išbandžiau save, panaudojau jau turimas žinias, pagerinau užsienio kalbos įgūdžius.
Džiaugiatės savo patirtimi, ūgtelėjote, patobulėjote. Kol kitiems nedrąsu šiomis galimybėmis pasinaudoti, ar galite ką nors savo kolegoms ‒ studentams ‒ patarti?
Patariu tiesiog nedvejoti, jei tik tokia proga pasitaiko. Tarptautinių studijų patirtis leidžia įgyti naujų žinių, kurias vėliau galima pritaikyti grįžus į gimtąją šalį. Svetur gali sutikti naujų žmonių, kurie tau nė nesitikint taps geriausiais draugais ir lydės visą gyvenimą.
Ačiū už pasidalijimą patirtimi.
LEU nuotr.