Gegužės mėnesį įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR), įmonės turėjo pakeisti savo duomenų gavimo ir saugojimo politiką. Bendrovės ir jų darbuotojai dažnai net nesusimąsto, kad tokie duomenys gali būti surinkti ir stebint darbuotojo veiklą per vaizdo kameras ar tikrinant darbuotojo paštą, elektroninį susirašinėjimą. Šitaip renkama informacija gali pažeisti darbuotojo teises ir turėti neigiamų pasekmių, todėl kyla klausimas, ar galima stebėti darbuotojo veiklą ir kaip neperžengti privatumo ribos?
Būdai, kuriais darbdavys gali stebėti darbuotoją
Darbuotojų stebėjimas – tai vaizdo, interneto srauto ir elektroninio pašto stebėjimas, taip pat pokalbių įrašymas ar automobilių ir kitokios įrangos lokacijos sekimas. Įmonės turi daugybę priežasčių, dėl kurių joms yra būtina rinkti tokią informaciją apie darbuotojus. Pavyzdžiui, siekiant užtikrinti įmonės turto, įmonės informacinių sistemų ir konfidencialios informacijos saugumą, gerą techninės įrangos būklę, efektyvų darbo organizavimą.
Taigi stebėti darbuotojus yra leistina, tačiau reikia suprasti ir žinoti ribas, kurių negalima peržengti. Advokatų profesinės bendrijos „Linden“ partneris Marius Dagys sako, kad konkrečią ribą nustatyti sunku, bet stebėjimo priemonės privalo būti proporcingos įmonių tikslams ir neproporcingai nepažeisti darbuotojų privatumo.
„Darbdaviams, norintiems įsitikinti, ar teisėtai taiko stebėjimo priemones, siūlau atsakyti į du paprastus klausimus. Pirma, dėl kokių priežasčių / tikslų taikote atitinkamą stebėjimo priemonę? Ir, antra, ar tų pačių tikslų negalite pasiekti taikydami švelnesnes privatumo atžvilgiu priemones ar taikydami tas pačias priemones mažesniu mastu?“ – sako M. Dagys.
Jo teigimu, jei į pirmą klausimą sugebėjote argumentuotai atsakyti teigiamai, o į antrąjį atsakėte neigiamai, vadinasi, stebėjimo priemones taikote ir atitinkamus duomenis tvarkote teisėtai.
Surinktų duomenų tvarkymas
Surinkti duomenys turi būti tvarkomi atsakingai. Pavyzdžiui, vaizdo įrašas turi būti sunaikintas per 14 dienų, kitais būdais surinkti duomenys turi būti sutvarkyti per 1–2 mėnesius. Viskas priklauso nuo sekimo būdo ir informacijos svarbos.
„Elektroninių laiškų susirašinėjimai gali būti saugomi ir 3 ar 10 metų. Net jei darbuotojas pakeičia darbovietę, darbdavys turi teisę išsaugoti ir laikyti elektroninį susirašinėjimą dėl darbų nepertraukiamumo. Taip pat darbdavys gali peržiūrėti darbuotojo elektroninį susirašinėjimą ir perleisti jį kitam asmeniui. Pavyzdžiui, to gali prireikti ligos atveju, kai darbai atitenka kitam darbuotojui ir jam reikia žinoti visą informaciją, kad darbai nesustotų“, – pasakoja pašnekovas.
Darbuotojo teisės, apie kurias pamirštama
Dažnai įmonėse yra pastatytos vaizdo stebėjimo kameros. Tačiau darbdavys, norėdamas užtikrinti darbo efektyvumą, negali nukreipti vaizdo kamerų tiesiai į darbuotoją.
„Kameros gali būti įtaisytos tik prie svarbių, saugotinų objektų. Deja, bet Lietuvoje kol kas nelabai kreipiamas dėmesys į darbuotojo duomenų apsaugą ir darbdavys gali pateikti ieškinį su vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuota informacija apie darbuotojo neefektyvumą ir darbo sąlygų nevykdymą“, – sako M. Dagys.
Pašnekovas priduria, kad darbuotojo automobilio lokacijos sekimas yra leistinas, bet jei darbuotojas automobiliu naudojasi ir ne darbo metu – turi būti užtikrinta galimybė išjungti sekimą. Taip pat darbuotojas turi būti informuotas dėl jo sekimo tokiu būdu ir kaip išjungti sistemą po darbo valandų.
Vis dėlto vienas jautriausių stebėjimo būdų, pašnekovo teigimu, yra internetinės informacijos rinkimas. Įmonėse darbuotojai susiduria su internetinių puslapių ribojimais, kai darbo vietoje negali lankytis konkrečiuose puslapiuose. Tai nėra darbuotojų stebėjimas ir darbdavys netgi gali riboti prieigą prie interneto, blokuoti ryšį tam, kad darbai būtų vykdomi efektyviai.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad norėdamas stebėti bet kuriuo iš pasirinktų stebėjimo būdų darbdavys turi informuoti darbuotoją dėl tokių sąlygų, bet šios dalies į darbo sutartį įtraukti nereikia.