Debiutuodamas su pirmąja savo knyga vaikams „Ulfas ir stebuklinga barzda“ rašytojas Virgis Šidlauskas sakė: „Viskas tik prasideda, todėl laikykit kepures – laukia ilgas ir nuotykių pilnas kelias!“ Ilgai nuotykių laukti neteko, nes debiutinė rašytojo knyga pretenduoja tapti 2017 metų knyga vaikams. Kokius klausimus rašytojui per susitikimus užduoda vaikai? Koks yra Ulfas? Kaip jis švęstų, jeigu knyga apie jį laimėtų rinkimus? Į šiuos klausimus atsakė Ulfo autorius.
Kokia buvo pirma mintis sužinojus, kad knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ nominuota 2017 metų knygos vaikams rinkimuose?
Gerai prisimenu tą jausmą – pirmiausia buvo nuostaba, o tada didelis džiaugsmas. Tikriausiai visada taip būna: kai kažko labai tikiesi, tenka nusivilti, o kai nesitiki ir tai atsitinka, būna labai smagu; taip šį kartą buvo ir man. Na o vėliau atkeliavo ir daugiau minčių – buvo labai smagu patekti į tokią rašytojų draugiją, tuomet vėl aplankė džiaugsmas, kad Ulfo knyga pateko tarp geriausių knygų. Pajaučiau dar didesnį norą skleisti vaikams žinią apie šią istoriją, kad tik jie ją skaitytų ir nenorėtų paleisti iš rankų.
Kuo Ulfas panašus į kitus vaikus ir kuo skiriasi nuo jų?
Visų pirma, visi vaikai yra labai smalsūs ir drąsūs. Jiems rašytojas yra kaip naujas kiemo draugas – vaikai nori apie jį sužinoti viską, ką tik įmanoma, ir kuo smulkiau. Atsimenu, kai vaikystėje atvykdavo koks nors rašytojas, visą laiką būdavo truputėlį nejauku, nedrąsu paklausti, nes manydavau, kad leptelsiu kokią nors nesąmonę, kvailystę. Tačiau šiuolaikiniai vaikai per daug apie tai negalvoja ir drąsiai klausia netgi asmeninių klausimų, nes jiems viskas įdomu. Prieš save jie mato gyvą rašytoją ir nori sužinoti kiek įmanoma daugiau. Kalbant apie vaikų ir Ulfo panašumus, galima kalbėti ne tik apie patrakėliškumą, bet ir apie geranoriškumą, nes ir pats Ulfas nėra vien tik neklaužada, o ir giliai viduje labai geras vaikas. Visi vaikai yra bent kažkiek panašūs į Ulfą.
Ko vaikai klausia dažniausiai?
Vaikai klausinėja tikrai visko – kiek turiu brolių ar seserų, ar turiu žmoną ir vaikų, kada pradėjau rašyti, kurti dainas, kada išmokau groti gitara, kokią gitarą turiu, kiek už ją mokėjau, kiek esu knygų parašęs, ar mėgau sportuoti, ar mėgstu futbolą ir galybės kitų klausimų, į kuriuos kartais tenka atsakymų ieškoti, nes kai kurie dalykai jau būna užmarštyje. Dažnai tas rankų miškas nusileidžia tik tada, kai susitariame su vaikais, kad sudainuosiu paskutinę dainą.
Ką knygoje randa vaikai? O suaugusieji?
Manau, kad kiekvienas iš knygos pasiima tai, kas jam svarbiausia. Sulaukiu įvairių atsiliepimų – vieniems patinka komiškas Dykūno paveikslas ir milžiniška zefyrų plantacija, kiti jautriai reaguoja į Degtuko ir Ulfo santykius, mąsto apie Degtuko likimą. Dar kitiems įspūdingiausias pasirodė Pomiškio pasaulis. Manau, kad tai yra vertybinis dalykas, nes kas kiekvienam svarbiausia, į tą labiausiai ir krypsta dėmesys. Kam svarbiausia draugystė, tas pirmiausia atkreipia dėmesį į Degtuko ir Ulfo santykius, kam buvo komiškas Dykūno paveikslas, tam iš karto kėlė juoką jo istorija. Kažkam galbūt įdomesnis buvo kitoniškumas, akcentuojamas Pomiškio pasaulyje. Smagu, kad kiekvienas randa kažką, ką gali pritaikyti sau.
Kaip manote, kaip švęstų Ulfas, jeigu knyga apie jį taptų Metų knyga?
Greičiausiai Ulfas švęstų nutrūktgalviškai. Galbūt jis įliptų į aukščiausio medžio viršūnę ir džiaugdamasis rėktų visa gerkle. Galbūt nusipirktų maišą saldainių ir įlipęs į oro balionų taksi mėtytų juos visiems praeiviams ant galvų. O gal tiesiog sukviestų visus draugus į vieną vietą ir pabūtų drauge. Kas ten žino, bet manau, kad vienas dalykas aiškus – Ulfas tikrai būtų labai labai laimingas.
Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šių metų pradžioje turėtų pasirodyti antroji mano knyga. Joje taip pat bus galima rasti nutrūktgalviškų nuotykių, humoro ir linksmų personažų. Beje, jau pradėjau rašyti antrąją Ulfo knygos dalį. Tie, kas nerimauja dėl kai kurių personažų likimo, gali nusiraminti, nes Ulfo nuotykiai dar nesibaigė. Antroje dalyje skaitytojai ne tik sutiks pamėgtus herojus, bet ir atras naujų.