„Maisto bankas“ – labdaringa organizacija, kurios teikiama pagalba pasiekia jau daugiau nei 270 tūkst. Lietuvos žmonių, kuri dėl kilnios misijos suvienija tūkstančius savanorių ir šimtus tūkstančių aukojančių geros valios žmonių. Šios organizacijos direktorė Deimantė Žebrauskaitė, šiuo metu auginanti vaikelį ir pavaduojama Vaidoto Ilgiaus, tačiau vis tiek nenutolstanti nuo „Maisto banko“ veiklos, yra laiminga dirbdama darbą, kuris leidžia kasdien švęsti žmoniškumą. Veiklios ir jėgų darbui dėl žmonių gerovės negailinčios moters teigimu, kiekvieni metai yra reikšmingi savanorystės, pilietiškumo, socialinės atsakomybės plėtrai Lietuvoje, vis labiau stiprėja solidarumas, meilė artimui, daugybė geranoriškų žmonių siekia padėti šalia esantiems, kuriems ne taip pasisekė.
Šiek tiek papasakokite apie save. Ką veikėte prieš tapdama „Maisto banko“ direktore?
Šiuo metu esu 32 metų moteris. Dirbti „Maisto banke“ pradėjau būdama ką tik magistro studijas Mastrichte (Olandija) baigusi 25 metų mergaičiukė. Dar studijuodama dirbau kitoje nevyriausybinėje organizacijoje – Dingusių žmonių šeimų paramos centre, tad jau turėjau šiek tiek savanorystės patirties. Buvau atlikusi praktiką Pilietinės visuomenės institute (jam tuo metu vadovavo Darius Kuolys).
Ar iki tol dažnai iš arti susidurdavote su skurdo problema?
Dar gyvendama Telšiuose šiek tiek savanoriavau „Carito“ vaikų dienos centre, todėl tikriausiai galima sakyti, kad su skurdo problema buvau susidūrusi. Kita vertus, manau, kad kiekvienas, kuris nėra kurčias ir aklas, skurdo apraiškų gali pastebėti kasdien ir visur: parduotuvėje, viešajame transporte, mokykloje, universitete… Jei nori matyti, tai ir matai.
Man socialinė neteisybė visada skaudindavo širdį. Šeštoje klasėje, prisiskaičiusi apie indėnus, visiems kalbėjau, kad tapsiu Amerikos prezidente ir indėnams grąžinsiu visas žemes (šypsosi – red. past.). Buvę bendraklasiai gali paliudyti. Bet nesakau, kad į „Maisto banką“ atėjau manydama, jog šioje organizacijoje galėsiu išspręsti su skurdu susijusias visų žmonių problemas. Pradėjau dirbti „Maisto banke“, nes mane domino nevyriausybinis sektorius, norėjosi prasmingos veiklos.
Skurdo priežasčių yra labai įvairių, žmonėms reikia skirtingos pagalbos, todėl jei nori padėti, gali tai daryti dirbdamas bet kur: ir įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, ir valstybės institucijose, ir versle. Visi gali padėti skirtingai.
Turbūt Jūsų, kaip „Maisto banko“ vadovės, veikla labai įvairiapusė…
Visi, kurie yra buvę vadovais, ypač pačioje organizacijos vystymosi pradžioje, gali patvirtinti, kad vadovui kartais reikia daryti viską, pradedant tualeto valymu ir baigiant susitikimu su šalies prezidentu. „Maisto banke“ pradėjusi dirbti 2007 m., buvau vienintelė darbuotoja. Kartu dirbo savanoris Audris Smilgevičius, po poros mėnesių priėmėme į darbą buhalterę (kelioms valandoms per savaitę). Tuo metu vieną kartą per metus vykdavo „Maisto banko“ akcija parduotuvėse, dalydavome maisto iš intervencinių atsargų programos paramą Vilniaus ir Panevėžio miestuose. Audris atveždavo tą paramą (daugiausia miltų ir makaronų) iš sandėlio į biurą, o aš ją dalydavau žmonėms. Dieną daliju, o naktį rašau paraiškas, kad iš kur nors gautume finansavimo, siuntinėju laiškus su prašymais ir panašiai. Netrukus atsirado daugiau savanorių. Iš pradžių tai buvo mano draugai, paskui – draugų draugai. Po beveik pusmečio priėmėme į darbą pirmą darbuotoją, jau turėjome daugiau paramą dalijančių savanorių, į pagalbą atėjo dabartinis „Maisto banko“ direktorius Vaidotas Ilgius, kuris yra nevyriausybinio sektoriaus ekspertas. Jo pagalba buvo gyvybiškai svarbi plėtojant organizacijos veiklą, ieškant finansinės paramos ir pan.
Tuo metu dirbdavome po 12−14 valandų per parą. Man pradėjus dirbti „Maisto banke“, 2007 metais išdalijome beveik 300 tūkst. litų vertės paramos, parėmėme apie 6−7 tūkst. žmonių. Šiuo metu per metus suteikiame 16−17 mln. litų vertės maisto paramą ir padedame jau daugiau nei 270 tūkst. skurdžiai gyvenančių Lietuvos žmonių. Dabar „Maisto banke“ dirba 24 nuolatiniai darbuotojai ir 975 savanoriai, kurie padeda kasdieniuose darbuose. Per dvi „Maisto banko“ akcijas parduotuvėse savanoriavo daugiau nei 15 000 savanorių.
Ko šios pareigos iš Jūsų pareikalavo ir ką suteikė?
Šios pareigos man labai daug suteikė. Labai daug išmokau. Kasdien sutinku nepaprastų ir įkvepiančių žmonių. Jų yra visur: ir mūsų komandoje (esu nepaprastai dėkinga visiems „Maisto banko“ darbuotojams), ir tarp savanorių, ir tarp verslo rėmėjų, ir valstybės institucijose, ir tarp paramą gaunančių žmonių. Šis darbas sunkus, dažnai jame nemažai įtampos, viskas vyksta greitai, nes negauname tokio finansavimo, kokio reikėtų, visa komanda dirba labai dideliu krūviu, dažnai labai pavargstame, bet kartu kasdien praturtėjame viduje. Aš džiaugiuosi dirbdama „Maisto banke“, nes tai man leidžia kasdien švęsti žmoniškumą ir skleisti žinią, kad žmogus žmogui yra žmogus.
Ar nepagalvojate verčiau imtis darbo, apie kurį nereikėtų galvoti praėjus darbo valandoms?
Man atrodo, kad nemaža dalis žmonių, dirbančių įvairiausiose srityse, uždarę įstaigų duris negali pamiršti savo darbų. Kartais tai tikrai gali varginti. Bet man atrodo, kad toks darbas tampa tavo gyvenimo būdu. O juk yra posakis: „Susirask mėgstamą darbą ir tau niekada neteks dirbti.“
Ar Jūsų darbas nėra slegiantis? Juk dažnai tenka girdėti liūdnų žmonių istorijų, galvoti apie skurstančiuosius.
Manau, kad negalime sau leisti, kad toks darbas mus slėgtų. Mes, dirbantieji „Maisto banke“, galime padėti tiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Jei imsime ašaroti dėl liūdnų istorijų, tai kas tada imsis spręsti šias problemas? Bet, žinoma, manau, kad labai svarbu išlikti jautriems kitų žmonių nelaimėms. Nes daug jų matant gali širdis atbukti.
Žmonės skursta dėl įvairių priežasčių, jie tikrai nėra šventieji, ir nenoriu jų tokių vaizduoti.
Kokios istorijos Jus labiausiai sukrėtė?
Dirbdami „Maisto banke“ išgirstame daug sukrėsti galinčių istorijų, net sunku ką nors išskirti. Man labiausiai gaila matant daug neteisybės. Visai neseniai socialinė darbuotoja pasakojo, kad pas ją atėjo moteris, auginanti du vaikus. Vienas jų neįgalus, todėl reikia jį slaugyti, tad ji negali dirbti. Moters vyras dirba, bet trečią mėnesį negauna atlyginimo. Gaila, bet Lietuvoje, jei šeima išsiskiria, tai dažniausiai mama, su kuria lieka gyventi vaikai, būna pasmerkiama skurdui, nes iš vieno žmogaus atlyginimo išlaikyti šeimos neįmanoma.
Gaila vienišų senolių – ne taip jie turėtų savo gyvenimą pabaigti. Kaip tik prisimenu mūsų remiamą moterį, keliolika metų slaugiusią savo vyrą, kuris tapo neįgalus po traumos darbe. Kadangi darbo stažas mažas, tai ir pensija siekia tik 300 litų. Matai, kaip žmogus pasakoja ir ašaroja dėl savo gyvenimo, nieko daugiau jame nematęs, tik vargą, ir pačiam ašaroti norisi…
Gaila ir vaikų, kurių tėvai girtauja. Dažnai tokie vaikai ne tik nėra pajautę meilės, bet ir maitinasi labai prastai. Esame matę visko: kaip vaikai ir miltus, užpiltus vandeniu, ir prarūgusius penktos dienos barščius valgo. Neturėtume paskui stebėtis, kad žvėriukai tokiose šeimose užauga. Ką manyti, kai vaikas sako, kad nėra bananų ragavęs arba kad jam skaniausia yra duona su sviestu?
Bet aš tikrai tikiu, kad vaikams iš socialinės rizikos šeimų gali labai padėti vaikų dienos centrai. „Gelbėkit vaikus“ organizacija atlieka puikų darbą. Dienos centruose vaikai ne tik pavalgo, paruošia pamokas, bet ir pamato normalius žmogiškus santykius, įgyja socialinių įgūdžių, išmoksta gaminti valgyti, laikytis bendros tvarkos. Manau, kad tai labai svarbu norint nutraukti tą uždarą skurdo ratą, kai tik baisybių matę vaikai paskui ir savo vaikus taip augina.
Kadangi šiuo metu auginate vaikelį, Jus pavaduoja Vaidotas Ilgius. Tačiau ar tikrai pavyksta atsidėti vien šeimai ir atsiriboti nuo organizacijos veiklos?
„Maisto banką“ laikau savo pirmuoju vaikeliu. Joris, gimęs prieš porą metų, yra antrasis (šypsosi – red. past.). Tad atsiriboti nuo organizacijos veiklos niekada nepavyko. Žinoma, pirmaisiais metais prie kasdienės jos veiklos tikrai nedaug prisidėdavau. Dabar jau esu grįžusi į organizaciją ir padedu dirbdama projektų vadove. Tai leidžia man turėti laisvesnį darbo grafiką, geriau derinti šeimos ir „Maisto banko“ darbus.
Galbūt prie „Maisto banko“ organizacijos veiklos vienaip ar kitaip prisideda ir emigrantai?
Emigrantai tikrai remia „Maisto banką“ finansiškai. Labai patogu paremti jį naudojantis portalu www.aukok.lt, nes jame yra įdiegta „PayPal“ sistema. Kaip tik šiuo metu „Maisto bankui“ labai reikalinga parama termoizoliacinėms dėžėms įsigyti, nes artėja vasara, o švieži, greitai gendantys maisto produktai, pvz., pienas, mėsa, be šių dėžių gali sugesti dar nepasiekę žmonių, kuriems tos paramos reikia (www.aukok.lt/Projektai/Ledaunycios-termo-dezes-saugiam-maistui).
Lietuviai, gyvenantys užsienyje, taip pat aktyviai prisideda prie mūsų su Beata Nicholson iniciatyvos „Kviečiu į svečius“. Žmonės tiesiog organizuoja vaišes, vaišina draugus pietumis ar pyragais ir prašo paaukoti „Maisto bankui“.
Daugiau papasakokite apie šią iniciatyvą.
Ją organizuojame jau ketvirtus metus. Kiekvieną rudenį raginame visus kviesti į svečius, vaišinti, dalytis maistu, o kartu iš savo svečių rinkti lėšų nepasiturintiesiems maitinti. Labai džiaugiamės, kad lietuviai yra tikrai svetinga tauta – kasmet svečiuojasi ir aukoja vis daugiau žmonių. Renginiai vyksta ne tik žmonių namuose, kai susirenka keletas draugų ar giminaičių, bet ir įmonėse, savivaldybėse, bendruomenėse, kavinėse ir panašiai. Praėjusiais metais besisvečiuojantys žmonės paaukojo 55 tūkst. litų. Vaišės vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje (Antalijoje), Norvegijoje (Stavangeryje), Vokietijoje (Hamburge), JAV. Kai kurie užsienio lietuviai prisideda prie šios akcijos nuo pat jos pradžios, tokia ištikimybe ir ilgamete draugyste mes labai džiaugiamės ir tai branginame.
Jeigu ne emigrantų parama, kur kas daugiau žmonių padėtis būtų gerokai liūdnesnė. Ką manote apie praėjusių metų siūlymą naikinti socialines pašalpas asmenims, kurie gauna paramą iš emigravusių artimųjų?
Šiuo klausimu turiu tvirtą nuomonę. Manau, kad paramą turėtų gauti tie žmonės, kuriems jos tikrai reikia. Lietuvoje aukojantys žmonės nori būti tikri, kad parama dalijama ne bet kam. Žmonės, mokantys mokesčius (iš jų mokamos ir pašalpos), taip pat nori būti tikri, kad pašalpos skiriamos tiems, kurie negali patys išgyventi iš savo darbo, artimųjų pagalbos ir panašiai. Nematau jokio skirtumo, ar tėvus išlaiko vaikai, gyvenantys Lietuvoje, ar vaikai, gyvenantys ir dirbantys užsienyje. Kuo pastarųjų artimieji geresni, kad jų turimi pinigai neturėtų būti apskaitomi ir jie turėtų teisę prašyti pašalpos? Didelė dalis lietuvių yra išvykę į užsienį tam, kad ten uždirbtų daugiau nei Lietuvoje ir galėtų siųsti pinigų, padėti išlaikyti šeimą. Todėl pakartosiu: manau, kad socialinės paramos sistema turėtų būti vienodai teisinga visiems: jei prašai valstybės paramos, tai valstybė turi teisę įvertinti tavo pajamas (nesvarbu, kokie pajamų šaltiniai) ir atsižvelgdama į jas skirti paramą arba ne.
Tenka girdėti komentarų tų žmonių, kurie nepasitiki paramos ir labdaros fondais, dvejoja, ar aukojami pinigai, maistas nukeliauja ten, kur reikia. Kaip manote, kodėl kyla toks nepasitikėjimas? Kaip būtų galima jį išsklaidyti?
Svarstyti galima labai įvairiai. Kartais pagalvoju, jog dažnai nepasitiki tie žmonės, kurie žino, kad, pasitaikius progai, patys elgtųsi nesąžiningai. Tada atrodo, kad ir kiti taip elgiasi. Prisimenu, kažkada perskaičiau internete, kad „visi vagys“. Atsakiau: „Aš nevagiu. Jei jūs piktinatės, kaip suprantu, irgi nevagiate, tai bent du žmonės šiame pasaulyje nėra vagys, todėl negalima sakyti, kad visi vagys. Lietuvoje yra tikrai daug žmonių, dirbančių sąžiningai, atsakingai, linkinčių gero. Mano aplinkoje tokių žmonių labai daug, todėl ir tas nepasitikėjimo ar nesąžiningumo klausimas dažnai atrodo neaktualus. Bet reikia pripažinti, kad sovietinė praeitis, darbas gamyklose, kur vogti buvo tiesiog norma ir niekas kitaip neįsivaizdavo, dar vis veikia mūsų tautos suvokimą. Tie, kurie tose gamyklose dirbo, negali patikėti, kad nauja karta jau kitaip tai suvokia.
„Maisto banke“ visi žino, kad maisto pasiėmimas yra vagystė. Paaukotas maistas yra ne tavo daiktas. Jei imi ne savo, vadinasi, vagi. Ar paimsi dešrą, ar telefoną iš kolegos kišenės, mums tai bus tokia pat vagystė. Tai yra nepateisinama, ir tikiu, kad tai suvokia visi „Maisto banko“ darbuotojai ir savanoriai. O jei pastebime, kad požiūris šiuo aspektu skiriasi, nedelsdami atsisveikiname.
„Maisto bankui“ kasmet aukojama vis daugiau. Kaip manote, kas tai lemia?
2008−2009 metais itin jaudino, kad aukojama vis daugiau, nes buvo ekonominė krizė. Tais metais labai gerai supratome, kad visi žmonės Lietuvoje išgyvena sunkmetį, bet vis tiek pagal išgales stengiasi padėti vieni kitiems, tiki, jog yra gyvenančiųjų sunkiau nei jie patys, ir nori padėti. Dabar didelė dalis žmonių jau atsigavo, kiekvieni metai yra reikšmingi savanorystės, pilietiškumo, socialinės atsakomybės plėtrai Lietuvoje. Tikrai matau, kad Lietuvoje vis stipriau žydi solidarumo, meilės artimui gėlės, žmonės aukoja vis daugiau, dažnas tai jau laiko savo žmogiška pareiga, mažiau abejoja ir daugiau pasitiki, tiesiog nori padėti šalia esančiajam, tam, kuriam ne taip pasisekė.
Per praėjusių metų pabaigoje surengtą akciją „Pasidalink“ žmonės suaukojo daugiau nei pusę milijono litų. Ką galima su tokia suma nuveikti?
Žmonės paaukojo 509 tūkst. litų, dar 100 tūkst. paaukojo Antano Guogos paramos fondas, todėl bendrai buvo paaukoja 609 tūkst. litų. „Maisto bankas“ vykdo kasdienę veiklą (surenka ir dalija paramą šešias dienas per savaitę) 46 Lietuvos miestuose. Pernai surinkome ir išdalijome iki šiol mums rekordinį maisto kiekį – daugiau kaip 4600 tonų, parėmėme 272 tūkst. žmonių. Tam reikia išlaikyti keturis sandėlius, turime nemenkų degalų, mašinų priežiūros, darbų organizavimo išlaidų. Geradarių finansinė parama leidžia mums tęsti šią veiklą, tikime, kad pernai prieš Kalėdas paaukotos lėšos šiemet leis nudirbti dar didesnių darbų, padėti dar daugiau žmonių, kuriems reikia pagalbos.
Kurie visuomenėje gerai žinomi žmonės itin daug prisideda prie „Maisto banko“ veiklos?
Beata Nicholson yra didžiausia mūsų draugė ir rėmėja. Niekada nebūčiau galėjusi tikėtis, kad koks nors žmogus gali taip nuoširdžiai domėtis veikla, norėti visais įmanomais būdais prisidėti, skirti savo laiko, finansų, kurti idėjas, ką dar ir kaip galima padaryti.
Jau keletą metų bendraujame su Rolandu Vilkončiumi, kuris veda mūsų renginius „Pasidalink“, įgarsina anonsus ir įvairius tekstus, jis nuoširdžiai domisi skurdo, ypač vaikų neprivalgymo, reikalais. Esame jam nepaprastai dėkingi už nuoširdų domėjimąsi, patarimus.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras irgi jau kelintus metus padeda mums. Pastaruoju metu daug pagalbos bei idėjų sulaukiame ir iš Nomedos Marčėnaitės.
Jau trečius metus sulaukiame reguliarios didelės finansinės paramos, pagalbos, tarpininkavimo, patarimų iš Europos Parlamento nario ir filantropo Antano Guogos. Be to, jis, pernai metų pabaigoje sužinojęs, jog žmonės negaus planuotos paramos maistu, skyrė papildomai 100 tūkst. litų sumą maisto produktams nupirkti tam, kad skurdžiausiai gyvenantys žmonės paramos sulauktų prieš Kalėdas.
Nemažai pasiturinčiai gyvenančių žmonių bandė kurį laiką maitintis už 5 litus per dieną, kad suprastų, ką tai reiškia. Kaip vertinate šią iniciatyvą?
Vertinu kaip puikų solidarumo ir noro geriau suprasti kitą žmogų pavyzdį. Daugelis tų, kurie priėmė 5 litų iššūkį, per tą laiką sutaupytus pinigus paaukojo nepasiturintiesiems maitinti. Taip pat daug veiklių, darbingų žmonių suprato, kad kai neturi pinigų, maitinimasis yra dar vienas darbas: turi galvoti apie tai kiekvieną minutę ir taupyti kiekvieną centą, negali užlėkti į kavinę sriubos ar kepsniuko, negali mieste išgerti kavos, mėsa ar žuvis tampa prabanga.
Žmonių patirtis labai prieštaringa: vieni sako, jog 5 litų per dieną netgi per daug, o kiti skundžiasi, kad taip save varžyti labai sunku – apima pyktis, nelaimingumo jausmas… Ar Jūs ryžotės šiam iššūkiui?
Mūsų patirtis rodo, kad lengviau būna tiems, kurie gyvena didesnėse šeimose. Visiems sudėjus po 5 litus, išeina jau nemaža suma. Daugelis nedidelius atlyginimus gaunančių žmonių yra įpratę gaminti maistą namie, neštis pietus į darbą, turi patirties ir daug receptų, ką ir kaip galima skaniai ir nebrangiai pagaminti.
Aš, norėdama parodyti solidarumą, maitinausi už 5 litus per dieną vieną savaitę. Kadangi dirbu ir kartu auginu vaiką, tai viską suderinti gana sunku. Esu iš tų žmonių, kurie perka nemažai pusgaminių, kad galėtų juos greitai ir paprastai paruošti. Tą savaitę visiems pusgaminiams turėjau pasakyti „viso gero“, nes jie buvo tiesiog per brangūs. Todėl dažnai likdavau be pietų. Vakare grįžusi privalgydavau bulvių ar makaronų. Nekeista, kad taip besimaitinantys skurdžiai gyvenantys žmonės neretai net nutunka.
Man buvo sunku ir dėl to, kad esu didelė saldumynų mėgėja. Supratau, kad 5 litus per dieną dažnai išleidžiu vien jiems. Nesakau, kad maitintis už 5 litus per dieną yra neįmanoma, bet tam reikia skirti labai daug laiko: nuolat planuoti, galvoti, medžioti akcijas, skirti laiko maisto ruošimui. Galint sau leisti išleisti tik tiek pinigų, prastėja socialinis gyvenimas: su draugais negali nueiti nei arbatos, nei kavos, nei tuo labiau vakarienės mieste. Pas draugus nueiti irgi sudėtinga, nes juk reikia ką nors nusinešti, o tam nėra pinigų…
Ką reikėtų daryti vargingai gyvenantiems žmonėms, norintiems gauti paramą iš „Maisto banko“? Kam teikiama pirmenybė?
Dėl paramos maistu gali kreiptis visi žmonės, kurių pajamos šeimoje vienam asmeniui neviršija 152 Eur/mėn. (525 Lt/mėn.). Žmonės gali parašyti prašymą gauti paramą maistu kreipęsi į savivaldybių socialinius darbuotojus arba gali kreiptis į artimiausią vietos nevyriausybinę organizaciją. Jei „Maisto bankas“ remia šią organizaciją, žmogus turės teisę gauti paramą. Ypatingų prioritetų mes neturime – remiame ir gausias šeimas, ir bedarbius, ir vaikų dienos centrus, ir neįgaliuosius, ir pagyvenusius asmenis, ir pan.
Dar viena alternatyva yra kurti savo organizaciją, per ją ne tik gauti paramos sau, bet ir padėti kitiems žmonėms, kurie susiduria su panašiomis bėdomis ir skursta. Pvz., bedarbiams padedančių nevyriausybinių organizacijų iki šiol beveik nėra, taip pat nėra išskirtinai vienišiems tėvams padedančių nevyriausybinių organizacijų, nors Lietuvoje skyrybos labai dažnai tampa žmonių, likusių su vaikais, skurdo priežastimi.
Kokių matote socialinės apsaugos (ar kitų sričių) sistemos ydų? Kaip siūlytumėte tai spręsti?
Kaip ir bet kurioje jaunoje valstybėje, tikrai yra problemų, kurias reikia spręsti. Socialinės apsaugos srityje, manau, labai svarbu spręsti vaikų globos problemą ir naikinti valdiškus vaikų globos namus sukuriant sąlygas vaikams gyventi šeimose ir šeimynose. Apie 4000 vaikų auga valdiškose įstaigose, investuojame į juos milžiniškus pinigus, ir mažai kas tiki, kad iš tų vaikų „kas nors gero išaugs“.
Manau, kad Lietuvoje vis dar labai daug paslaugų teikia pati valstybė, dažniausiai per savivaldybės įstaigas. Mano nuomone, leidus daugiau paslaugų teikti bendruomenėms, nevyriausybiniam sektoriui, skelbiant konkursus, finansuojant projektus, tikrai būtų galima daug darbų nuveikti greičiau, kokybiškiau.
Kalbant konkrečiai apie socialinę paramą, šiuo metu yra atsižvelgiama tik į paramos prašančio žmogaus pajamas, neatsižvelgiama į jo išlaidas (gal žmogus serga, gal turi milžinišką paskolą, ir tikrai nėra už ką duonos kąsnio nusipirkti). Suprantu, kad tai didelis darbas, bet būtų daug tikslingiau atsižvelgti ne tik į pajamas, bet ir į išlaidas ir pagal tai organizuoti pagalbą žmonėms, kurie jos prašo.
Galiausiai, kaip visi žinome, Lietuva nemažai metų pirmauja pagal savižudybių skaičių. Valstybės požiūris šiuo klausimu yra gėdingas ir absurdiškas. Daug kalbų, mažai darbų, dar daugiau neskaidrumo. Šiuo metu tik nevyriausybinės organizacijos, daugiausia „Jaunimo linija“, yra vienintelis švyturys juodoje naktyje visiems gyventi nebenorintiems žmonėms.
Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po, sakykime, 10, 20 ar daugiau metų?
Manau, kad lietuviai yra tokia tauta, kuri gali būti tuo, kuo tik užsinorės būti: mes esame darbštūs, užsispyrę, ištikimi, mylime savo šeimas, branginame draugus, esame svetingi, nesame atlapaširdžiai, bet jei jau įsileidžiame į širdį, tai ir laimėje, ir nelaimėje būsime kartu. Labai linkiu mums visiems neprarasti vilties. Kaip sakoma, ir Roma ne per metus buvo pastatyta.
Viskas tikrai su kiekvienais metais eina vis geryn. Linkiu mums visiems pasitikėjimo savimi, pasitikėjimo vienų kitais, tikėjimo kitų geranoriškumu ir kad visi vieni kitiems linkėtume gero. Ir tikiu, kad po 20 metų būsime klestinti vieninga tauta, kurioje žmonės galės patenkinti savo poreikius, realizuoti save, visi prisidės prie visuomeninės veiklos, bus daug mažiau vienatvės, žmonės labiau rūpinsis vieni kitais. Tikiuosi, jog po 20 metų nebeliks požiūrio, kad patys už nieką nesame atsakingi arba nieko negalime, kad valstybė turi mums duoti ir pan. Bet tikiu, kad tiems, kuriems reikės duoti, mes visi norėsime duoti, o tie, kurie gaus, jausis dėkingi už bendruomenės pagalbą.
Grįžkime prie ankstesnės pokalbio temos. Magistro studijas baigėte Olandijoje ir turbūt turėjote galimybių ten pasilikti. Ar apie tai nesvarstėte?
Kad galėčiau negrįžti į Lietuvą, negalvojau. Tuo metu norėjau įgyti naujos patirties, išmokti naujų dalykų, bet žinojau, kad grįšiu dirbti į Lietuvą.
Kadangi studijuodama užsienyje nenorėjau būti našta savo tėvams, tai ieškojau stipendijos. Man pavyko ją gauti iš Juozo Kazicko fondo Jūratės Kazickas dėka. Parašiau jai laišką prašydama paremti mano studijas, ji pasikvietė mane į pokalbį. Poniai Jūratei svarbiausia buvo sužinoti, ar grįšiu dirbti į Lietuvą, jei ji investuos į mano mokslus. Nors ji jokiomis sutartimis manęs neįpareigojo grįžti, bet pažadą buvau davusi, todėl dar ir dėl šios priežasties nesvarsčiau likti gyventi užsienyje.
Kur dar teko gyventi ir kokios patirties įgyti?
Prieš tai dar esu praleidusi vasarą JAV, Vermonto valstijoje, dirbdama pagal „Work and Travel“ programą. JAV man pasirodė kaip beribių galimybių šalis, ypač kalbant apie Niujorką. Jaučiausi ten laiminga, gyvenau puikioje šeimoje, dirbau po keliolika valandų per parą, supratau, kad ten net ir dirbdamas paprasčiausius darbus gali pasiimti paskolą ir nusipirkti namuką su balta tvorele. O Lietuvoje kol kas dar toli iki to. Aš daug metų dirbdama po keliolika valandų per parą „Maisto banke“ apie namuką net svajoti negaliu, o ką jau kalbėti apie nekvalifikuotus darbus dirbančius žmones. Bet tikiu, kad ir tai pasikeis.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš „Maisto banko“ ir Deimantės Žebrauskaitės asmeninio archyvo