Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Devintus metus vilnijanti užpaliečių Žolinės šventė „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“

Devintus metus vilnijanti užpaliečių Žolinės šventė „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“

Kur garsiau, kur tyliau nuvilnijo per Lietuvą Žolinės šventės šurmulys. Kai Užpaliuose (Utenos r.) prieš devynerius metus kultūros namai kartu su žirgų mylėtojų klubu „Ašvienių fanai“ pradėjo organizuoti Žolinės šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“, ne vienas smalsuolis klausė, iš kur „ištraukta“ Žolinės šventė, kai vasarą švenčiame Jonines. Šią vasarą apstu pastebėjimų, kad Žolinės šventė organizuojama vos ne kas trečiame miestelyje ir sunku besuspėti visur apsilankyti. Gerai tai ar blogai, tebūnie vertinama pagal asmeninius pastebėjimus, o užpaliečiai lieka ištikimi savo krašto išskirtinumo tradicijų puoselėjimui: bendrystė su žirgu, buvusiu pagrindiniu pagalbininku vasaros darbuose, kurių baigtis švenčiama per Žolinę, ir etnografinė dokumentika, kurioje fiksuojama seniūnijos gyventojų kasdienybė.

Žvelgiant į nuo 1969 m. Algimanto Juknio ir jo mokinių užfiksuotus kadrus, matyti, kad daugelis vietovių pasikeitusios neatpažįstamai. Kaimuose vykusias gegužines temena tik vasaroti į gimtinę parvežti senoliai ar išnykusiose sodybose kantriai augantys ištvermingieji lietuviški žolynai. Mokytojo Algimanto Juknio sūnus Vytautas taip pat tik svečias gimtajame Užpalių miestelyje, bet grįždamas nepamiršta filmavimo kameros, kuria fiksuoja tai, kas su kiekviena diena eina į užmarštį. Užfiksuoti kadrai, pašnekovų prisiminimai tampa dokumentika. Tiek šiais metais, tiek ankstesniais užpalietiškos dokumentikos žiūrovai dėkodami už įžvalgiai perteiktą praeitį braukia liūdesio ašarą nuogąstaudami, kad ant po samanomis pasislėpusių ar išartų pamatų namai neišdygs, o ateitis galimai dar labiau į nebūtį nuves toliau nuo didmiesčių esančius kaimus ar miestelius. Auga karta, tik kino juostoje mačiusi su arkliu dirbamus ūkio darbus. Ačiū likimui, kad norinčių bendrauti su arkliuku nemažėja.

Užpaliečių Žolinės šventėje žirgas yra ne pramogos ar azarto objektas, o ištikimas bičiulis, padedantis nusiraminti, stiprinti fizines galias. Jau antrosios šventės metu su žirgu jojo negalią turintis Ernestas. Ernesto pasekėjų skaičius šįmet išaugo iki 19. Išskirtinė padėka už paskatinimą, kantrybę ir atvirą širdį neįgaliųjų jojimo instruktorei Viktorijai Palubeckienei. Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Kai matai, kad neįgaliojo vežimėlyje ką tik sėdėjęs žmogus balne ant žirgo jaučiasi stipriau nei mes, visur bėgantys ir besiskundžiantys sunkiu gyvenimu, mintyse persirikiuoja gyvenimo pilnatvės prioritetinės vertybės. Džiugu, kad šventės organizatorių (UKC Užpalių kultūros namai, klubas „Ašvienių fanai“, Užpalių seniūnija) užmojus palaiko ištikimieji rėmėjai: „Lašų duona“, „Giedna“, „SV Technika“, „Dotnuva Baltic“, užpaliečiai, IĮ „Pauleta“ vadovai Vilma ir Paulius Tarvydai, bitininkas Vytas Jurka, ūkininkai Danguolė ir Antanas Vaškeliai, Birutė ir Rimas Sabaliai.

Tradiciškai nuošalyje neliko amatus pristatantys tautodailininkai, scenos meno kūrėjai, tarp kurių įsipynė ir užpaliečiai: roko grupė „Dark Light“ (vad. Aurelijus Janaudis) bei 2021 m. respublikinio konkurso „Tramtatulis“ finalininkas pasakorius Benas Keraminas. Labai svarią dovaną užpaliečiams pateikė Panevėžio lėlių vežimo teatras (vad. Antanas Markuckis) – nemokamai parodė spektaklį vaikams ir juos atlydėjusiems. Ne mažesnė staigmena – AB EWA parama ir iniciatyva suorganizuoti balansinių dviračių bei traktorių vairavimo rungtį. Greičiausias šešiametis minamo traktoriaus vairuotojas namo išvažiavo su AB EWA dovana – traktoriumi.

Užpaliuose veikianti UAB „Vitula“ (vad. Vidmantas Urnavičius ir Lidijus Galvanauskas) bei Labdaros ir paramos Užpalių fondas išpirko programą su žirgais – voltižiruotę (vad. Elena Raileinė). Ja priminta apie žmogaus ir žirgo bendrystės įtaką santykiui su savimi ir supančiu pasauliu. Neatitolstant nuo Žolinės tradicijų, skirta dėmesio ir lietuviškiems žolynams. Veikė Alvyros Žemaitienės tapybos darbų paroda, šventėje dalyvavę žirgai pasipuošė žolinių vainikais. Žolynų puokštės užpildė veiklų erdves ir buvo įteiktos žaidimuose aktyviai dalyvavusioms šventės žiūrovėms.

Įvyko šventė, po jos išsiskiriama tik su geros energijos ir džiugių emocijų pliūpsniu atsisveikinant iki kitų metų. Šventės organizatoriams, deja, ši emocija yra labai laikina. Rugsėjo mėn. prasideda projektų teikimas pagal Lietuvos kultūros rėmimo fondo programas „Tolygi kultūrinė raida“, kur ribojant raidžių kiekį privalu paaiškinti, kas planuojama, pagrįsti, kodėl taip planuojama, kokia planuojamų veiklų nauda ir vertė, kam tai skirta, naudingiausia ir dar aibė reikalavimų, kurie galimai sudėtingesni nei abiturientams lietuvių kalbos egzaminas. Turbūt kiltų didelė sumaištis, jei abiturientų rašinius vertintų bet kokios srities pedagoginį ar jam giminingą išsilavinimą turintis specialistas? Kultūrinės veiklos projektus Utenos apskrityje pastaraisiais metais vertina komisija, kurioje nėra režisieriaus. Panašu, kad tai nėra kliūtis vertinti daugiau nei trisdešimties metų darbo patirtį organizuojant masinius bei uždarose erdvėse vykstančius renginius ir renginių režisieriaus išsilavinimą turinčio asmens profesinę kompetenciją. „Trauk jį devynios“ – kaip liaudyje sakoma, vertintojų išvadą „Sunku apibrėžti kultūrinę ir meninę vertę, nes Žolinė, žirgai, nykstantys kaimai nesusieti į bendrą projektą apjungiančią režisūrinio sprendimo jungtį. Projekto vadovei trūksta masiškesnių renginių vadybinės patirties“ būtų galima padėti į stalčių, bet kai prie išvados, kad projektas nefinansuojamas, perskaitai „tikslinė grupė atrodo dirbtinai pritraukta“ (projekte įvardyta tiksline grupė – jaunuoliai, turintys negalią), sunku besudėlioti projekto vertintojų mintis. Kai aštuonerius metus iš eilės Žolinės šventėje Užpaliuose, raitelių startuose dalyvauja jaunuoliai, turintys negalią, kai kasmet apie tai rašoma straipsniuose, užfiksuojama nuotraukose ir vaizdo reportažuose… ką ir bemąstyti!?..

Laimė ir didžiulis džiaugsmas, kad Žemės ūkio ministerijoje kaimo bendruomenių veiklai skirtų paramos paraiškų vertintojai turi kitą nuomonę apie Užpaliuose vykstančią Žolinės šventę ir antrus metus iš eilės yra pagrindinis šventės rėmėjas, o prie jo jungiasi kitos institucijos ar pavieniai asmenys. Tarp jų ir močiutė Rita, Elena Pivoriūnienė, Viktorija Palubeckienė bei „Žirgų terapija“, Užpalių „Lion’s“ klubas, žemės ūkio bendrovė „Sveika uoga“, akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, „Biovela – Utenos mėsa“, „Baltic Agro“, „Nieko rimto“, „Kvapų namai“, „L’Occitane“, VšĮ „Auksinė kumelytė“, Labdaros ir paramos fonas „Wojdatt“ ir kt. Ačiū daugiau nei trisdešimčiai žmonių, kurie prie šventės įgyvendinimo prisidėjo taip, kaip galėjo, įskaitant ir lietuviškų žolynų skynimą, vainikų pynimą porinant įvairias istorijas bei džiaugiantis bendrumu su giminėmis, kaimynais ir žirgu. Taip Užpaliuose saugoma viena pagrindinių Žolinės šventės vertybių – padėka už bendrystę.

Birutė Minutkienė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top