„Jaučiu didelį nusivylimą dėl mėgavimosi svetimomis bėdomis, drabstymosi purvais ir lindimo į asmeninį gyvenimą. Užuot savo darže normaliai gyvenę, dirbę ir puoselėję, visi kapstosi svetimose bėdose. Mane labai erzina tie gandai, paskalos, skandalai, o to juk neturėtų būti“, – su apmaudu balse kalba ilgametė televizijos ir radijo diktorė Regina Jokubauskaitė. Pokalbis su ja – dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ šį vakarą per LRT.
Pati dar neseniai pajutusi, kas yra gniuždanti visuomenės pasipiktinimo jėga, šiandien televizijos legenda sako nurimusi: „Man žmonės yra labai atlaidūs. Gyvenime paslydus ne visi smarkiai nuteisia. Po to „nuotykio“ su vairavimu, mane labiausiai palaikė dukra: esu labai dėkinga už jos tvirtą pagalbos ranką. Pati pirmoji paskambino Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė ir pasakė, kad mane palaiko visi žmonės, turintys regėjimo negalią. Paskui paskambino iš televizijos ir patikino, kad darbą irgi turėsiu. O tarp to ir tarp to atsitiko taip, kad aš smarkiai susirgau liga, kuria visi gąsdino nuo pirmų darbo dienų tvankioje, apšvietimo lempų nutviekstoje televizijos studijoje. Bet gydytojai pažadėjo, kad dar pagyvensiu. Dabar vėl grįžau į televiziją, o prie vairo daugiau niekada nesėsiu, persiorientavau į autobusus, vaikštau pėsčiomis – daugiau pamatau pasaulio. Viskas yra kitaip, aš jau kita…“
Prisimindama savo nueitą gyvenimo kelią R. Jokubauskaitė neslepia – buvo ir sunkių, ir linksmų dalykų: „Tėvai auklėjo griežtai – dažnai būdavau išvadinama „žiople“ ir „baile“. Pradėjusi dirbti televizijoje iš aplinkinių irgi susilaukdavau „komplimentų“: tai plaukai blogai, tai suknelė, tai spalva ne ta, tai veidas per daug įkritęs – tai gal vatos prisikišk, paskui staiga išsipūtę skruostai – reikia sublogti. Daug smagiau yra būti už kadro, kai nevaržo įpareigojimas atrodyti gerai. Tačiau turiu pripažinti, kad gyvenimas persivertė sulig ta diena, kai pasirodžiau ekrane. Tik išeinu iš žinių studijos, ir visi nusilenkia: „Laba diena“. Vakar su siena susiliejau, niekas net nepastebėdavo, kad esu, o čia staiga „laba diena“, – kvatojasi ilgametė televizijos žvaigždė.
„Apie svajones negalima kalbėti – juk norai pildosi. Bijau netekčių, bijau skausmo, noriu dirbti, jei ne ekrane, tai už kadro, noriu toliau skaityti akliesiems. Mama paliko kryželiu siuvinėtus paveikslus, įskiepijo meilę žemei; po tėvo liks daugybė raštų, padėkų už jo įnašą į kultūrinį gyvenimą. O po manęs liks įgarsinti filmai ir, svarbiausia, audioknygos žmonėms, turintiems regėjimo negalią“, – svarsto R. Jokubauskaitė.
Reginos Jokubauskaitės ir dar dviejų tą pačią datą gimusių žmonių gyvenimo istorijas išvysite jau pirmadienio vakarą dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“.
LRT nuotr.