Pastarųjų metų aplinkybės – pandemija, karantino įtaka ankstesniam gyvenimui, nuolatinis sėdėjimas namuose – lėmė tai, jog kalbėti apie visuomenės psichikos sveikatos pasekmes tapo kone įprasta. Dabar socialiniai tinklai beveik organiškai sugeneruoja šia tema aktyviai komunikuojančius nuomonės formuotojus, ypač kai tarp jų atsiranda vis naujų, rodos, dar atviriau ir paveikiau besidalijančių asmenine patirtimi. Nors pagarbus kalbėjimas psichikos sveikatos temomis gali mažinti stigmą ir įkvėpti kreiptis pagalbos, vis dėlto tokios komunikacijos riba yra slidi.
Viešai savo socialinio tinklo profilyje apie įvairias psichologines problemas, depresiją, nerimo sutrikimus ar panikos atakas kalbančių šalies žvaigždžių buvo jau prieš kelerius metus. Dabar situacija, kaip rodo daugumos telefonuose besisukančios istorijos, tapo dar intensyvesnė. Panašu, jog daliai nuomonės formuotojų tokios temos iš dalies net tapo jų identiteto dalimi. Nori rasti atsakymus, pasitikrinti „diagnozę“ ar empatizuotis su populiariu šalies veikėju? Keliauji į profilį pas tą ar aną, ryškiai šviečiančius šiapus ir anapus ekranų.
Nemaža dalis psichologų tokį „influencinimą“ veikiausiai laimina, nes šie nuomonių formuotojai ne tik galimai atveda į diskursą nepatogius terminus, bet ir juos „atpalaiduoja“. Staiga nei pati depresija, nei būdai, padedantys su ja kovoti, nebeskamba kaip baisūs nuosprendžiai. Ir iš tiesų – atviras išsikalbėjimas, o kartais ir išpažintis auditorijai gali padėti susitapatinti su kalbančiuoju, realiau įvertinti savo situaciją, suvokti, kad taip jaučiasi ir kiti, rodos, kur kas laimingesni ar labiau pripažinti asmenys. Taigi, kalbėti apie psichinę ir emocinę sveikatą daugumoje situacijų yra sveikintina. Deja, kartu ir pavojinga, mat už kiekvieno nepatogaus klausimo dažnai slepiasi ir Pandoros skrynia. Paaiškinsiu, kodėl.
Pirmiausia, didieji nuomonės formuotojai savaime įgalina auditoriją kopijuoti. Komunikuodami tokiomis slidžiomis temomis kaip sveikata ir profesionaliai neišmanydami šio reikalo, savo klausytojams influenceriai gali perduoti ne tik tikslingą informaciją, bet ir užprogramuotą verdiktą – „man depresija“. Nuolatos „skrolinant“ istorijas ir dalį jų girdint vos puse ausies, net liūdesį, kuris yra natūrali žmogaus būsena, klausantysis gali prilyginti depresijai. O jei dar siekiama tapatintis su savo sekama ikona, noras pereiti „nuotaikų kalnelius“ tik sustiprėja. Puiku, jei auditorija sąmoninga, moka filtruoti ir vertinti informaciją, tačiau mažiau patyrę, dažnai jaunesni klausytojai nesunkiai susipainioja ir nejučia ima matuotis svetimus batus.
Be to, aktyviai diskutuodami ir dalydamiesi potyriais apie (savo) išgyvenimus, nuomonių formuotojai dažnai žongliruoja ne visuomet pagrįstais terminais, o kartais – diagnozėmis. Nors visuomenėje apie psichinę ir emocinę sveikatą kalbame dažniau ir atviriau, sutikite, kur kas dažniau girdime ir kitiems nejučia klijuojamas etiketes: „šitas tai bipolinis“, „visiškas psichas“, „ji nesveika“, „visi jie šyzikai“ ir pan. Savo komunikacijoje nuomonių formuotojai neturėtų redukuoti psichikos sveikatos sutrikimų. Priešingai, reiktų vartoti labai pamatuotą terminologiją, o dar geriau – palikti ją gydytojams.
Galiausiai, atverdami asmeninius ar visuomenės sopulius, nuomonės formuotojai turi priimti dėmėn, kad atviros išpažintys neabejotinai padidins jų auditoriją. Tai reiškia ne tik didesnius jų ateities įkainius, bet ir išaugusią atsakomybę. Taigi kai jautrių temų virtinę ilgalaikėje perspektyvoje netikėtai papildo įsiterpianti prekių reklama, atvirumu patikėję sekėjai neabejotinai pasiduos komerciniam pasiūlymui. Tad čia komunikacija susipina su sąžine, kuri ir turėtų pakuždėti, kada gana yra tikrai gana.
Atminkime, kad statistiškai 1 iš 4 žmonių bent sykį susiduria su psichikos sveikatos sutrikimu, kuriam psichiatras galėtų priskirti diagnozę. Taip, gydytojas psichiatras, didžiąją gyvenimo dalį skiriantis šių temų nagrinėjimui ir gydymui. Nežinau, kiek utopiška yra tikėtis, kad vieną dieną šie profesionalai galėtų perimti nuomonės formuotojų nešamą vėliavą ir įsitraukti į kasdienę komunikaciją su plačiąja visuomene, nuomonės formuotojams palikdami ne mažiau svarų pagalbos ieškoti skatinančio šauklio vaidmenį.
Dovilė Rusytė