Pradinis / Mokslas ir švietimas / Dr. Simonas Jazavita: „Iš Sausio 13-osios dalyvių galime pasimokyti vienybės“

Dr. Simonas Jazavita: „Iš Sausio 13-osios dalyvių galime pasimokyti vienybės“

„Sausio 13-ąją galima vadinti ir pergalės diena – mums pavyko pasiekti savo tikslus ir sumokėti palyginti saikingą kainą. Juk galėjo būti tūkstančiai žuvusiųjų. Žinoma, aukų buvo, tačiau nepalyginamai mažiau, nei dabar matome Ukrainoje arba konfliktuose, kurie vyko praėjusio amžiaus pabaigoje, pavyzdžiui, Jugoslavijos išsiskirstymo metu. Šiandien iš Sausio 13-ąją laisvę gynusiųjų galime pasimokyti išties daug – bet svarbiausia, kad tauta lemiamu metu susivienijo“, – tikina istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita.

Dr. Simonas Jazavita. Airimo Vasiliūno nuotr.

1991-ųjų sausį Sovietų Sąjunga, pasitelkdama ginkluotąsias pajėgas, bandė Lietuvoje atkurti SSRS valdžią. Tikėtasi, kad didelė dalis šalies žmonių priims okupantus be pasipriešinimo, netgi palaikys, pavyzdžiui, rusakalbiai. Tačiau, panašiai kaip ir Rusijos karo Ukrainoje atveju, šios viltys nepasiteisino: tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo ginti savo teisėtos, suverenios valstybės.

Pasak dr. S. Jazavitos, šiandien prisimindami tuos laikus, Sausio 13-osios dalyviai kartais ginčijasi, atsiranda įvairių nuoskaudų, tačiau tai tik parodo, kad žmonės tuo sudėtingu laiku susivienijo nepaisydami pažiūrų skirtumų.

„Gražu klausytis liudininkų – kaip skirtingi žmonės, turėdami skirtingas Lietuvos ateities vizijas, suprato, kad pirmiausia reikia pereiti šį etapą, atsiplėšti nuo Sovietų Sąjungos, blogio imperijos, kurti savo valstybę ir ieškoti jos ateities kelio. Vieni šią valstybę matė kaip aiškiai tautinę, kiti – daugiau integruotą Europos tautų federacijoje. Tačiau, nors šie raidos modeliai išsiskyrė, žmonės žiūrėjo viena linkme. Tai yra svarbi pamoka“, – sako istorikas.

Iš rusų kareivių – ginklai už degtinę

Muziejininko teigimu, iš tų dienų liudininkų teko išgirsti ir ne vieną kuriozišką pasakojimą, sužinoti įdomių detalių. Pavyzdžiui, tuometiniai Lietuvos kariškiai netgi vykdavo į Karaliaučiaus kraštą ir iš rusų kareivių įsigydavo ginklų… mainais už butelius degtinės.

„Tuomet reikėjo tokio išradingumo. Be to, svarbios buvo ir užgrūdintos asmenybės. Galima paminėti jau išėjusį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Algirdą Patacką, kurio darbas Sausio 13-ąją buvo labai svarbus – jis vadovavo apsaugos darbui siekiant apsaugoti valstybines struktūras, padėjo atrinkti kovų užgrūdintus vaikinus. Daugelis turėjo disidentinės patirties arba atėjo iš giminių, kurios nukentėjo partizaninio karo metais ir vėliau užsiėmė disidentine veikla. Tai žmonės, kurie nebijojo sistemos, buvo susidūrę su KGB brutalumu. Daugelio jų jau nebėra su mumis, tačiau būtent jie yra tas glaudus ryšys tarp Sausio 13-osios ir visos rezistencinės XX amžiaus Lietuvos istorijos dramos“, – pasakoja VDU absolventas dr. S. Jazavita.

Tikslų siekė ne tik ginklais, bet ir dvasiniais būdais

S. Jazavita recenzavo žurnalisto, istoriko Juozo Girdvainio knygą „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“, skirtą 1991-ųjų sausio įvykiams Lietuvoje aptarti. Istorikui teko dalyvauti ne viename šiai knygai skirtame renginyje, apsilankyti įvairiose Lietuvos vietose esančiose bibliotekose ir mokyklose. Knygoje J. Girdvainis surinko trumpus, tačiau autentiškus, ryškius prisiminimus, kaip lietuviai tomis dienomis siekė savo tikslų kartais ne ginklais, o dvasinėmis priemonėmis, kritiniu metu nepasidavė baimei, išlaikė blaivų protą.

„Tai labai reikšmingos pamokos ir šiandieninei, ir ateinančioms kartoms, kurios vis aktyviau įsitraukia į valstybės gyvenimą ir įsitrauks ateityje, iš tų žmonių, kurie veikė sunkiu, įtemptu metu, kai nuo jų sprendimų priklausė Lietuvos ateitis“, – pažymi pašnekovas.

Knygoje „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ netrūksta teigiamų pavyzdžių, iliustruojančių Sausio 13-osios dalyvių vienybę. „Pavyzdžiui, kaip atsirado pačios barikados, aktyviai įsijungus visai visuomenei. Prisijungė ne tik žurnalistai, politikai, kultūros žmonės, bet ir įvairių įstaigų vadovai ar kiti paprasti žmonės, kurie atgabeno savo techniką, suvežė barikadas, kibo į talką, skolino įrenginius. Moterys tuo žvarbiu metu nešiojo sumuštinius ir karštą arbatą – tai sušildė tuos, kurie galbūt laikys kareivių buožių smūgius savo pečiais, paruošė juos morališkai“, – atkreipia dėmesį Kauno miesto muziejaus muziejininkas.

Latvijoje žuvo ir moksleivis

Dr. S. Jazavita primena, jog panašūs įvykiai vyko ir kitose šalyse. Antai kaimyninėje Latvijoje vos už savaitės, sausio 20 d., žmonės taip pat išėjo į gatves, pradėjo statyti barikadas, burtis prie Seimo, vyriausybės, kitų svarbių vietų.

„Galime pasidžiaugti, kad mūsų skaudi patirtis padėjo latviams pasiruošti tam, kas laukia, ir galbūt išvengti didesnio aukų skaičiaus – kaimynų žemėje žuvo 7 žmonės, bet jų galėjo būti gerokai daugiau“, – teigia pašnekovas. Įvykusiuose susirėmimuose tarp sovietų pajėgų ir Latvijos policijos žuvo ne tik policijos pareigūnai, bet ir keli operatoriai bei septyniolikmetis moksleivis. Kaip ir Lietuvoje, šie įvykiai tapo pavyzdžiu, kaip taikiai, nepanaudodama ginklo, valstybė apgynė savo nepriklausomybę.

„Kiek anksčiau, 1989 m. balandžio 9-ąją, Sakartvele buvo žiauriai malšinami taikūs mitingai prieš SSRS – „kastuvėlių nakties“ metu žuvo 21 žmogus, dar šimtai buvo sužeisti. „Neatsitiktinai kartvelai paskelbė nepriklausomybę būtent po dvejų metų – šis veiksmas turi nemažai simbolikos. Juk dėl šio įvykio kolaboracinė komunistinė valdžia Sakartvele atsistatydino, prasidėjo 40 dienų gedulas, televizijai iš Maskvos nuolat skelbiant, esą maištauja „ekstremistai“ ir „kontrarevoliucionieriai“, o Michailas Gorbačiovas, nenorėdamas prisiimti atsakomybės, suvertė ją kariuomenės ekscesams“, – primena dr. S. Jazavita.

„Mažiukų“ nepriklausomybė Rusijos akyse – nesusipratimas

Dar žiauresni įvykiai 1990 m. sausio 19–20 d. įvyko Azerbaidžane, kur taip pat netrūko antikomunistinių nuomonių, palaikančiųjų nepriklausomybę. SSRS kariai čia pasižymėjo ypatingu brutalumu, žuvo net 147 žmonės, jų atminimas pažymėtas auksinėmis raidėmis paminkle nepriklausomo Azerbaidžano sostinėje Baku.

„Šie žmonės buvo žudomi brutaliais būdais – ne vienas mirė nuo daugybės šautinių žaizdų, buvo sušaudyti mašinose, balkonuose ar sutraiškyti šarvuočių. Panašius dalykus stebėjome ir Vilniuje sausio 13-ąją, tik, laimei, mažesniu mastu. Kitose, vadinamosiose „satelitinėse“, valstybėse – Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje – kova dėl nepriklausomybės buvo lengvesnė“, – padėtį Europoje XX a. pabaigoje primena istorikas.

Muziejininko nuomone, galbūt tai susiję su tuo, kad „satelitinių“ šalių jokios formos Rusijos imperija nelaikė savo dalimi – tik įtakos zona. „Mums buvo sunkiau nei jiems, nes mūsų, kaip ir latvių ar estų, taigi, „mažiukų“, nepriklausomybė Rusijos akyse yra nesusipratimas. Tačiau dėl glaudesnių ryšių su šiomis Vidurio Rytų Europos šalimis, o per jas ir Vakarų Europos šalimis geopolitiškai buvome tvirčiau integruoti į vakarietišką europinę civilizaciją. Su visais jos pliusais, o kartais ir ydomis, bet buvome šios civilizacijos dalis.“

Ukraina – Europos civilizacijos rytinės sargybos bokšte

„Kaukazo šalių Rusija paleisti nenorėjo, kaip dabar nenori paleisti ir Ukrainos. Vis dėlto Ukraina taip pat stovi Europos civilizacijos rytinės sargybos bokšte ir sėkmingai kovoja už savo nepriklausomybę. Tačiau savo imperinių ir kolonijinių kėslų niekada neatsisakanti Rusija niekaip nenori prisijungti prie civilizuotų valstybių ir tautų klubo – to klubo, kuris lengviau ar sunkiau, bet atsiprašė už praeities užkariavimus ir perėjo prie kitokio dialogo su kaimynais. Todėl, deja, Ukrainoje matome žiaurumus, kuriais pasižymėjo ir ne be reikalo „blogio imperija“ tituluota Sovietų Sąjunga“, – sako dr. Simonas Jazavita.

Anot istoriko, 1991-aisiais Lietuva sugebėjo SSRS įveikti dėl palankių geopolitinių aplinkybių ir didelio pasiryžimo bei drąsos jomis pasinaudoti. „Tą drąsą neretai įpūsdavo ta karta, kuri dar prisiminė vadinamąją „smetoninę Lietuvą“, prisiminė pokario partizanų kovas, tremtinių ašaras, laisvą žodį ir mintį saugojusius disidentus. Sausio 13-oji – simbolinė data, kuri jungia mūsų kartą su tais drąsiais žmonėmis, kurie niekada neatsisakė nepriklausomos Lietuvos idėjos“, – reziumuoja pašnekovas.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top