Prieš šešerius metus druskininkiečiai Aušra ir Gintaras pirmą kartą pasakojo savo globos istoriją. Tuomet jų namuose augo visai maži – 2,5 ir 5 metų vaikai, o patys sutuoktiniai tėvystės keliu žengė vos kelerius metus. Tąkart jie ištarė žodžius, kurie įstrigo ilgam: „Tik atsiradus vaikams mes tapome tikra šeima.“
Šiandien jų namuose skamba jau ne kūdikių juokas, o mokyklinės istorijos, ginčai tarp brolio ir sesės, svajonės ir džiaugsmai. Per aštuonerius globos metus jie ne kartą įsitikino, kad šeimą kuria ne kraujo ryšys, o meilė.
Vienas sprendimas pakeitė keturių žmonių gyvenimus
Kai Aušra ir Gintaras 2018 metais ryžosi tapti globėjais, jie tikėjosi, kad į jų namus atvyks vienas vaikas, tačiau gyvenimas paruošė kitokį planą. Išgirdę pasiūlymą globoti brolį ir sesę, sutuoktiniai ilgai negalvojo – išvyko susitikti su vaikais. „Į priekį važiavome su dvejonėmis, o atgal grįžome jau žinodami, kad būsime dviejų vaikų tėvais“, – prisimena jie. Netrukus į jų šeimą atvyko 11 mėnesių Markas ir 3 metų Kornelija.
Paklausti, kokie buvo globos metai, Aušra ir Gintaras sako, kad būta visko. „Ir džiaugsmo, ir nuovargio, ir rūpesčių -kaip ir kiekvienoje šeimoje. Bet viskas kažkaip natūraliai klostėsi. Labai daug padėjo Druskininkų Globos centro specialistės, lydėjo mus. Būdavo, paskambinu Erikai kaip mama mamai – paklausti patarimo, ir visada jo sulaukdavau“, – džiaugiasi Aušra.
Pasak globėjų, auginti vaikus šiandien nėra lengva nei globėjams, nei biologiniams tėvams. Vaikams reikia daug dėmesio, kantrybės ir laiko, o tėvams tenka mokytis suprasti nuolat besikeičiantį pasaulį.
Du skirtingi charakteriai
Šiandien vaikai jau mokyklinukai, turintys savus pomėgius, svajones ir tvirtus charakterius.
Dukra Kornelija lanko M. K. Čiurlionio meno mokyklą, labai mėgsta piešti. Tėvai džiaugiasi jos talentu. „Piešia nuo mažens. Matome, kad tikrai turi tam gabumų“, – pasakoja Aušra.
Gintaras sako, kad Markas išbandė įvairius būrelius, kol kas dar neatrodo to, kuris labiausiai patiktų. Užtat berniuko fantazija itin laki – žaidimą jis gali sukurti iš pačių netikėčiausių dalykų. Gintaras norėtų ir pažvejoti kartu su sūnumi, bet Markas kol kas nori laiką leisti aktyviau. Tiesa, berniukas su malonumu improvizuoja virtuvėje. „Leidžiu viską pabandyti, tegul išmoksta“,– sako Aušra.
Abu vaikai, anot tėvų, yra stiprių charakterių, užsispyrę, mokantys apginti savo nuomonę. Kartais tarp jų netrūksta ir konkurencijos dėl tėvų dėmesio, tačiau tai – įprasta daugeliui šeimų. „Pykstasi, bet ir globoja vienas kitą. Ypač Kornelija jaučia atsakomybę už brolį“, – sako Aušra.
Apie globą kalbama atvirai
Šeimoje globos tema niekada nebuvo slepiama. Vaikai nuo mažens žino savo istoriją. Aušra ir Gintaras palaiko ryšį su pirmaisiais vaikų globėjais, turi išsaugotas nuotraukas, albumus iš pirmųjų gyvenimo mėnesių. Visa tai padeda vaikams geriau pažinti savo istoriją.
„Jie nuo mažens prieš miegą prašo ne pasakos, o papasakoti, kaip pirmą kartą juos pamatėme, kaip susitikome, kaip viskas prasidėjo. Jie klausia, ar mes norėjome tokių vaikų kaip jie, kokius juos įsivaizdavome. Dalinamės prisiminimais, nes jiems svarbu tai girdėti“, – pasakoja Aušra ir Gintaras.
Anot jų, tiesa, pasakyta laiku ir su meile, yra daug geresnis pasirinkimas, nei paslaptys. Aušra prisimena istoriją, kai dukrytė dar buvo priešmokyklinukė. Tuomet atėjus jos pasiimti kita mergaitė Aušros paklausė, ar Kornelija yraįvaikinta. „Įsivaizduokite, jei nuo vaiko būtų slepiama tiesa, ir jis ją sužinotų tokiu būdu, kaip jam būtų skaudu. Dabar, kai kalbame atvirai, tokių problemų nekyla“, – sako Aušra.
„Kiekvienais metais aplankome pirmuosius vaikų globėjus pajūryje. Tai mūsų atostogų tradicija. Džiaugiamės, kad ir jie mūsų vaikų neužmiršta, laukia, šiltai priima“, – pasakoja Gintaras.
Saugumas ateina pamažu
Nors vaikai buvo labai maži, kai pateko į globėjų šeimą, kai kurie ankstyvosios vaikystės išgyvenimai vis dar primena apie save.
„Yra likę tam tikrų baimių, nesaugumo jausmo. Kai kurie dalykai gali lydėti žmogų visą gyvenimą. Tačiau matome, kad vaikai auga, stiprėja ir po truputį mokosi su tuo gyventi. Padedam mes, padeda ir Globos centro komanda“, – sako Aušra. Moteris pasakoja, kad globėjai nelieka vieni šiame kelyje – jiems ir vaikams padeda ir konsultuoja specialistai.
Globėjai įsitikinę, kad svarbiausia – kantrybė, saugumas ir nuolatinis buvimas šalia.
„Vieną kartą esu nakvojusi ne namuose – tuomet su pussesere išvykome pailsėti, pakeisti aplinką vieną dieną, bet, jei atvirai, aš daugiau galvojau, kaip vaikams seksis be manęs užmigti, nei pailsėjau“,– šypsosi Aušra.
Gyvenimas sukasi apie vaikus
Paklausti, kaip globa pakeitė juos pačius, Aušra ir Gintaras ilgai negalvoja. „Atsakomybės atsirado daug daugiau. Dabar gyvenimas sukasi ne apie mus, o apie vaikus. Daug savo reikalų atidedi į šalį, nes pirmiausia galvoji apie juos“ – sako Gintaras.
Šeima turi ir nerašytą tradiciją – paminėti sausio 22 dieną, nes būtent tądien vaikai atvyko į namus. „Tokia mažytė mūsų šventė. Jei tik nesergame, visada einame į Vandens parką papramogauti“, – šypsosi Aušra.
Paklausus, kaip įsivaizduoja save dar po šešerių metų ir ar galėsime tuomet vėl pasikalbėti, sutuoktiniai šypsosi. „Kornelijai bus 16, Markui – 14 . Tikimės, kad paauglystė bus rami“-juokiasi Aušra. Gintaras pritaria žmonai – pasak jo, namuose tikriausiai bus dar daugiau šurmulio, bet galbūt jo ir sūnaus laiką papildys ir taip mėgstama žvejyba.
