Visuomenę reikia nuolat ugdyti – supažindinti ją su Lietuvos ir pasaulio įvykiais, svarbiausiomis aktualijomis, taip pat lavinti jos gebėjimą vertinti informaciją. To reikia, kad žmonės kritiškiau vertintų savo aplinką ir galėtų priimti geriau apgalvotus sprendimus. Tokiu ugdymu šiandien kaip tik užsiima žiniasklaida ir žurnalistai, siekiantys ne tik informuoti gyventojus, bet ir padėti jiems suprasti, kas slypi už konkrečių faktų. Tuo įsitikinęs žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis. Jis taip pat mano, kad kritinį mąstymą žmogui būtina ugdyti nuo pat mokyklos laikų.
Edmundai, dėl kokių priežasčių Jūs pasirinkote žurnalisto profesiją?
Jei atvirai, tai iš tiesų aš jos nesirinkau. Baigęs mokyklą, Kauno technologijos universitete studijavau informatiką, tačiau šių studijų nebaigiau. Supratau, kad noriu mokytis kitų dalykų. Tada įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Tai buvo mano pirmas sąlytis su žurnalisto gyvenimu.
Per nemažai metų dirbau ir radijuje, ir spaudoje, ir televizijoje. Projektai keitė vienas kitą, o aš vis geriau suprasdavau, kad man patinka tai, ką darau. Patinka taip, kad norėčiau pasilikti ir tobulėti šioje srityje. Patinka taip, kad kasdien norėčiau sukurti kažką nauja, įgyvendinti projektus, kurių dar niekada nebuvau įgyvendinęs. Taip gimdavo vienas naujas projektas po kito.
Todėl jei dabar vėl reikėtų rinktis, neabejotinai vėl stočiau į žurnalistiką.
Į savo naujausią projektą – Prezidento rinkimų debatų laidą – buvote pasikvietęs dvi moksleives. Jos su Jumis praleido darbo dieną, stebėjo Jūsų darbą iš arti. Ar papasakojote joms, ką reiškią būti žurnalistu?
Taip, jos buvo projekto „Kam to reikia?!“ dalyvės, norėjo pamatyti, kaip atrodo žiniasklaidos darbas. Pasakojau joms, kad man žurnalistika yra bandymas prisidėti prie visuomenės ugdymo, galimybė prisidėti prie civilizuotesnės, racionalesnės diskusijos formavimo. Manau, kad to labai reikia mūsų visuomenei, jos nariams. Mano manymu, žurnalistai padeda žmonėms ne tik gauti informacijos, bet ir tą informaciją objektyviau įvertinti, suprasti, kai žmonėmis bandoma manipuliuoti, kai nuo jų bandoma nuslėpti tiesą. Todėl žurnalisto darbas yra ne tik faktų pateikimas, bet ir bandymas žmonėms padėti susivokti, kas yra teisinga, o kas ne, parodyti alternatyvas, galimybes racionaliau mąstyti ir priimti savo apgalvotą sprendimą, kas jiems teisinga, o kas ne.
Labai svarbu, kad žmonės patys darytų apgalvotus sprendimus. Su tuo susijęs žurnalisto darbas. Manau, kad to siekia ir iniciatyva „Kam to reikia?!“ – kad vaikai patys priimtų apgalvotus sprendimus, kokį darbą ateityje norėtų dirbti. Moksleivės kaip tik ir kalbėjo, kad atėjus laikui apsispręsti dėl savo profesijos jos norėtų užsiimti panašia į mano darbą veikla.
Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie dar tik renkasi savo profesiją?
Svarbiausia žiūrėti, ką kiekvienas žmogus labiausiai norėtų veikti. Suprantu, kad atlyginimas yra labai svarbus kiekvienos profesijos aspektas – juk pinigai suteikia laisvę rinktis. Tačiau karjeros pradžioje geriau apie tai negalvoti.
Geriau galvoti, kaip sau patinkančiame darbe kasdien nuveikti daugiau, nei iš Tavęs reikalauja, kokios Tavo charakterio savybės Tau padeda kasdienėje veikloje, o kurios trukdo, kaip tai būtų galima pakeisti. Dar svarbu ir tai, kaip bendrauji su aplinka, su kitais žmonėmis, ko iš jų mokaisi ar kaip sugebi perteikti informaciją.
Todėl, be įgytos profesijos ar išsilavinimo, man dar labai svarbus ir žmogaus ugdymas. Svarbu ne tik tai, ką nori dirbti, bet ir tai, kokiu žmogumi nori būti: Tavo vertybių sistema, Tavo bendravimo būdas, pamatas, kurį atsineši iš aplinkos, iš savo šeimos.
Jei manęs mano vaikai kada paklaus, kokią specialybę pasirinkti, aš, žinoma, jiems patarsiu, tačiau man daug svarbiau, kad kiekvienas iš jų jaustųsi laisvas ir brandus žmogus. O kada jis atras savo tinkamą kelią – tai tik laiko klausimas. Daug svarbiau, kad sprendimas būtų tinkamas jam pačiam.
Dėkoju Jums už pokalbį.
„Kam to reikia?!“ yra programa, prie kurios prisijungę suaugusieji visoje Lietuvoje padeda mokiniams sužinoti apie tai, ką jie dirba. Suaugusieji važiuoja į mokyklas pasakoti apie savo profesijas, priima mokinius į savo darbą vienai dienai „šešėliauti“ arba pasikviečia į ekskursiją į įmonę ar organizaciją pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbai. Šiandien prie programos „Kam to reikia?!“ yra prisijungusios daugiau nei 200 įmonių ir 700 mokyklų.