Ego – neatskiriama kiekvieno žmogaus dalis, kuri turi tamsiąją ir šviesiąją pusę. Lyderystėje ego gali pasireikšti pernelyg dideliu vadovo pasitikėjimu savo žiniomis, ribų neturinčiomis ambicijomis, arogancija, panieka kitiems bei visišku kritikos nepriėmimu. Nors yra situacijų, kuriose vadovo ego gali tapti jo draugu ir sąjungininku kelionėje verslo sėkmės link, tačiau beribis ego gali tapti geros lyderystės priešu. Tad kaip kontroliuoti savo ego, kad jis, siekiant organizacijos tikslų, taptų pagalba, o ne visa griaunančia ir darbuotojus demotyvuojančia jėga?
Kada ego vadovui padeda, o kada trukdo?
Sveikas ego vadovams padeda siekti sudėtingų tikslų, nebijoti rizikos, išdrįsti kurti ar plėtoti verslą, nepaisant ankstesnių nesėkmių ar egzistuojančių iššūkių. Taip pat iš ego kylantis pasitikėjimas savimi naudingas bandant kitus įtikinti entuziastingai prisijungti prie verslo ar projekto idėjos bei įkvepiant ir motyvuojant komandą. Pavyzdžiui, „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobs’as yra dažnai minimas kaip tipiškas egoistiško lyderio pavyzdys, tačiau tuo pat metu negalime paneigti, jog jis sukūrė ne vieną novatorišką produktą.
Kita vertus, pernelyg didelis ego gali būti žalingas dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, per didelis ego gali lemti savo verslo galimybių pervertinimą, netikslų rizikos įvertinimą; didelį ego turintis lyderis linkęs pervertinti savo, kaip vadovo, įgūdžius, patirtį ar žinias; jis gali nepakankamai įvertinti žmogiškojo kapitalo poreikį siekiant įmonės išlikimo ar augimo; dėl ego gali išsikreipti vadovo realybės suvokimas, o tai trukdo tinkamai įvertinti kritiniais verslo augimo etapais reikalingus išteklius.
Ego stiprina galios jausmas ir patirta sėkmė
Žinoma, vieni žmonės didesnį ego nei kiti turi iš prigimties, tačiau jis itin stiprėti ima kylant į aukštesnę vadovo poziciją ir pajutus didesnę savo rankose sutelktą galią. Vadinasi, aplinkoje esantys žmonės dažniau nori patikti ir įtikti vadovams. Šis į vadovus sutelktas dėmesys gali būti pavojingas, nes vadovo kėdėje turima įtaka bei kitų dėmesys skatina ego augimą.
Vadovai ir verslininkai siekdami sėkmės turi prisiimti didelę riziką, todėl turi pasitikėti savo priimamais sprendimais. Jeigu toks priimtas verslo sprendimas buvo sėkmingas, tokia patirtis tik dar labiau padidina pasitikėjimą savimi. Tai dažnam vadovui leidžia daryti neteisingą prielaidą, jog sėkmingo vadovavimo gebėjimai yra bendro pobūdžio ir pritaikomi bet kuriai situacijai, industrijai ar kontekstui. Kitaip tariant, daugeliu atvejų individo verslo veiksmai kyla iš elgesio, kuris pasirodė naudingas praeityje. Todėl vadovas remiasi praeityje sėkmę lėmusiu elgesiu siekdamas būsimos verslo sėkmės, o tai ne visais atvejais yra teisinga.
Lyderis turi norėti įveikti savo ego
Darbas su didelį ego turinčiu vadovu ne visuomet gali būti lengvas ir malonus. Todėl, jeigu įmanoma, reikėtų kuo anksčiau pastebėti lyderio ego augimą ir pabandyti šį procesą sušvelninti, sulėtinti arba sustabdyti. Skirtingi žmonės bei organizacijos tai daro įvairiais būdais, pavyzdžiui, naudodamiesi sprendimų priėmimo modeliais, kuriuose verslui reikšmingi sprendimai priimami remiantis komandiniais sprendimų priėmimo arba dvigubo patikrinimo principais. Dirbant su didelį ego turinčiu lyderiu svarbu pagarbiai, tačiau tvirtai laikytis savo nuomonės, ją pagrindžiant konkrečiais faktais ir informacija.
Vadovo pasitikėjimas savimi kyla iš jo savivertės, kuri yra susijusi su sveiku žmogaus ego lygiu. Yra daugybė mokymo programų bei ugdomojo vadovavimo galimybių, skirtų vadovams, kuriems pasitikėjimo savimi dar trūksta. Mano moksliniai tyrimai yra sutelkti į pernelyg didelio ego rizikos valdymą. Vienas iš vadovo ego savikontrolės būdų yra vadinamasis aukšto patikimumo organizavimas (angl. k. high-reliability organising) įmonėse, kuris susideda iš trijų elementų: žinių / suvokimo (asmeninių trūkumų pripažinimo ir nuolatinio savo žinių ir prielaidų vertinimo), komunikacijos (atviros ir skaidrios komunikacijos komandoje ir įmonėje skatinimas bei priėmimas) bei organizacinių sistemų (nepriklausomos valdybos ar kitų veto teisę turinčių organizacijos elementų užtikrinimas).
Vis dėlto ego yra psichologinė vadovo pasaulio ir savęs suvokimo išraiška, taigi ego daug lengviau įveikti, jeigu noras tą padaryti kyla iš paties žmogaus.
Verslo pasiekimus dažnai lydintis ego stiprėjimas kartais priverčia vadovus jaustis taip, tarsi jie būtų radę amžiną ir nekintamą atsakymą, kaip būti sėkmės lydimu lyderiu. Tačiau realybėje universali sėkmingos lyderystės formulė neegzistuoja. Jei leisime savo ego nustatyti, ką matome, ką girdime ir kuo tikime, vadinasi, leisime savo praeities sėkmei pakenkti mūsų būsimai sėkmei.
Dr. Vita Akstinaitė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros modulio „Vadovo retorika ir komunikacija“ vadovė