„Natūralus“, „ūkininkų“, „be GMO“, „be konservantų“ – maisto produktų etiketėse netrūksta užrašų, kurie pirkėjui gali asocijuotis su ekologija. Tačiau ne visi jie reiškia, kad produktas iš tiesų yra ekologiškas. Rugsėjo 23-iąją minimos Ekologijos dienos proga „Rimi Lietuva“ kokybės ekspertė Živilė Butvilaitė paaiškina, kaip ekologišką produktą parduotuvėje atpažinti per kelias sekundes, ką iš tiesų reiškia užrašai „eko“,„bio“ ir „ekologiškas“ bei kodėl žodis „natūralus“ neapibūdina ekologinės gamybos.
Šiemet „Rimi Lietuva“ jungiasi prie sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ Ekologijos savaitės iniciatyvos „Gera žinoti, ką valgai“, kurios dėmesio centre – ekologiškų produktų pasirinkimas. „Rimi“ parduotuvėse pirkėjai gali rasti apie 500 skirtingų kategorijų ekologiškų maisto produktų.
Užtenka ieškoti trijų ženklų
Pasak „Rimi Lietuva“ kokybės ekspertės Živilės Butvilaitės, norint parduotuvėje greitai įsitikinti, kad produktas tikrai yra ekologiškas, nereikia išstudijuoti visos jo etiketės. Pirmiausia verta ieškoti trijų ženklų.
„Svarbiausias yra Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipas – vadinamasis žaliasis lapas. Šalia jo turi būti sertifikavimo įstaigos kodas ir informacija, kur užaugintos produkto žemės ūkio žaliavos. Lietuvoje „Ekoagros“ sertifikavimo įstaigos kodas yra LT-EKO-001, o kilmės nuorodoje galime pamatyti, pavyzdžiui, „Lietuvos žemės ūkis“, „ES žemės ūkis“ ar „ne ES žemės ūkis“. Tai trys dalykai, kuriuos pirkėjui verta įprasti patikrinti“, – sako Ž. Butvilaitė.
Kokybės ekspertė atkreipia dėmesį ir į dažną kilmės nuorodos interpretavimo klaidą. Užrašas „Lietuvos žemės ūkis“ ar „ES žemės ūkis“ nurodo ne vietą, kurioje produktas buvo pagamintas ar supakuotas, bet vietą, kurioje užaugintos jo sudėtyje esančios žemės ūkio žaliavos.
„Natūralus“ dar nereiškia „ekologiškas“
Viena dažniausių painiavų kyla dėl įvairių ant pakuočių naudojamų terminų. Tokie apibūdinimai kaip „natūralus“, „ūkininkų produkcija“ ar „genetiškai nemodifikuota“ savaime nereiškia, kad produktas yra ekologiškas.
„Pirkėjui svarbu atskirti produkto savybę apibūdinantį teiginį nuo ekologinio sertifikavimo. Pavyzdžiui, „natūralus“ ir „ekologiškas“ nėra sinonimai. Ekologiškam produktui taikomi konkretūs teisės aktuose nustatyti gamybos, ženklinimo ir kontrolės reikalavimai. Todėl vien gražiai skambančio užrašo ant pakuotės neužtenka – ieškome oficialaus ekologinės gamybos logotipo, išvardintų ekologiškų sudedamųjų dalių ir kitos privalomos informacijos“, – aiškina ekspertė.
Tuo metu terminai „eko“, „bio“ ar „ekologiškas“ Europos Sąjungoje nėra tiesiog laisvai pasirenkami rinkodaros žodžiai – jie gali būti vartojami ženklinant ir reklamuojant produktus tik laikantis ekologinei gamybai nustatytų reikalavimų.
Ar ekologiškas automatiškai reiškia sveikesnis?
Kitas paplitęs įsitikinimas – kad žodis „ekologiškas“ savaime reiškia, jog produktas yra sveikesnis už neekologišką jo alternatyvą. Pasak Ž. Butvilaitės, šių sąvokų tapatinti nereikėtų.
„Ekologiškumas pirmiausia apibūdina tai, kaip produktas buvo užaugintas ir pagamintas, o ne jo maistinę vertę. Ekologiškų produktų yra labai įvairių – nuo daržovių iki saldumynų. Todėl renkantis maistą vis tiek reikia žiūrėti į konkretaus produkto sudėtį ir maistinę vertę. Ekologinis ženklinimas mums suteikia kitą informaciją – kad produkto gamybai buvo taikomi ekologinės gamybos reikalavimai“, – aiškina „Rimi“ kokybės ekspertė.
Ką iš tikrųjų reiškia ekologinė gamyba?
Tam, kad produktas galėtų būti vadinamas ekologišku, reikalavimai taikomi visai jo kelionei – nuo žemės ūkio iki galutinio vartotojo. Ekologiniuose ūkiuose draudžiami GMO, sintetinės cheminės trąšos, herbicidai ir pesticidai, o augalų apsaugai gali būti naudojamos tik tam leidžiamos priemonės. Prieš gaunant pirmąjį ekologišką derlių žemei taip pat taikomas pereinamasis laikotarpis.
Perdirbtam maistui galioja papildomi reikalavimai. Kad produktas galėtų būti vadinamas ekologišku, ne mažiau kaip 95 proc. jo žemės ūkio kilmės ingredientų turi būti ekologiški, o likusiems ingredientams taikomi ES nustatyti apribojimai.
„Kartais ekologinė gamyba suprantama labai supaprastintai – tarsi ji reikštų tik pesticidų nenaudojimą. Iš tiesų tai visa reikalavimų sistema: nuo to, kaip auginami augalai ar laikomi gyvūnai, iki produktų perdirbimo, ženklinimo, tiekimo ir kontrolės. Todėl pirkdamas sertifikuotą ekologišką produktą žmogus renkasi ne vieną atskirą jo savybę, o pagal nustatytus reikalavimus kontroliuojamą gamybos procesą“, – sako Ž. Butvilaitė.
O jeigu ekologiškame produkte aptinkama neleistinų medžiagų?
Kokybės ekspertė atkreipia dėmesį ir į dar vieną niuansą: ekologiniuose ūkiuose sintetiniai pesticidai nenaudojami, tačiau tai nereiškia, kad laboratoriniais tyrimais niekada negali būti aptikta jų pėdsakų. Jie gali atsirasti, pavyzdžiui, dėl aplinkos taršos iš gretimų teritorijų. Tokiais atvejais svarbiausia tampa kontrolės sistema ir priežasties ištyrimas.
„Jeigu kyla įtarimas arba gauname reikalavimų neatitinkantį laboratorinio tyrimo rezultatą, produktas išimamas iš prekybos ir sulaikomas, kol atliekamas tyrimas. Tuomet komunikuojame su tiekėju ir sertifikavimo įstaiga. Jei nustatoma, kad produktas neatitinka ekologiškam maistui keliamų reikalavimų, gali būti atliekamas jo atšaukimas iš rinkos ar imamasi kitų su sertifikavimo įstaiga suderintų veiksmų“, – pasakoja Ž. Butvilaitė
Kontroliuojamas ir prekybininkas
Ekologinio sertifikavimo grandinė nesibaigia produktui pasiekus parduotuvę. „Rimi“ taip pat yra sertifikuotas ekologiškų maisto produktų platintojas, kurio sertifikatas atnaujinamas kasmet. Bendrovė ekologiškus produktus gali įsigyti tik iš sertifikuotų tiekėjų, todėl tikrinamas jų sertifikatų galiojimas bei produktų ženklinimas.
„Pirkėjas lentynoje mato galutinį rezultatą, tačiau iki jo yra nemažai kontrolės žingsnių. Ekologinis sertifikavimas nėra vien ženklas ant pakuotės – reikalavimų turi laikytis visa grandinė. Būtent dėl to pirkėjui nereikia pačiam vertinti, ar gamintojo pažadas skamba pakankamai įtikinamai. Yra aiškūs ženklai ir sertifikavimo sistema, kuriuos galima patikrinti“, – sako Ž. Butvilaitė.
