Pradinis / Žmonės / Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė: „Tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė“

Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė: „Tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė“

Tarnyba kariuomenėje – tai daugiau nei darbas, tai išskirtinių savybių reikalaujantis pašaukimas. Viena šių savybių – beprotiška meilė Tėvynei. Tuo įsitikinusi vyresnioji leitenantė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė. Dėl šio pašaukimo ji aukoja sėslų gyvenimą, kasdienėse užduotyse atiduoda maksimumą pastangų ir įdeda daug širdies per įvairias veiklas puoselėdama patriotiškumą, istorinę atmintį.

Elmyra, kada supratote, kad norite gyventi pagal karininko priesaiką?

Dar mokydamasi devintoje klasėje supratau, kad noriu būti karininke. Sunku paaiškinti, iš kur staiga atėjo šis suvokimas. Gal tai pašaukimas? Baigus mokyklą nesinorėjo nuobodžių, vien teoriniu pagrindu organizuojamų studijų, troškau nuolat išbandyti ką nors nauja. Mano šūkis buvo: „Kuo sunkiau – tuo įdomiau.“ Studijos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje pasirodė pats tas. Čia studijuodama politikos mokslus kartu krimtau ir būrio vado duoną.

Kas Jums buvo autoritetai?

Autoritetų turėjau ir vis dar turiu ne vieną. Dar besimokant mokykloje, mane sužavėjo Lietuvos karžygė Emilija Pliaterytė, 1831 m. sukilimo dalyvė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark. Aš vis dar stebiuosi ir negaliu ja nesižavėti! Juk tas laikmetis buvo visiškai kitoks – pilnas stereotipų ir draudimų moterims. Galiu tik įsivaizduoti, kiek drąsos jai reikėjo nusikirpti plaukus, apsivilkti vyriškus drabužius, pasiėmus ginklą sėsti ant žirgo ir ginti Tėvynę! O dar paskui save vesti į mūšį vyrus.

Jūsų seneliai buvo karininkai. Gal ir tai pastūmėjo pasirinkti šį kelią?

Tikėtina, sakoma, kad vaikai būna panašūs į senelius. Mano senelis per karą neteko rankos, bet sugebėjo išmokti rašyti kaire ranka. „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius“, – jis buvo parašęs viename iš savo laiškų. Deja, šio senelio niekada nemačiau gyvo. Pažinau jį tik iš mamos pasakojimų,  likusių laiškų ir nuotraukų.

Šiandien Jūsų pavardę puošia vyresniojo leitenanto laipsnis. Koks buvo kelias iki jo ir dabartinių pareigų?

2013 metais baigusi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją buvau paskirta žvalgų būrio vade Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-ojoje rinktinėje. Šiuo paskyrimu labai džiaugiausi, nes viena iš slaptų mano svajonių buvo tarnauti žvalgybos vienete. Nors buvo puikus, supratingas kolektyvas, tačiau netrūko įvairiausių iššūkių. Ne tik man, bet ir mano kariams, ypač vyresniems. Kai kurie jų pirmą kartą susipažino su moterimi vade. Kad ir kaip būtų keista, stereotipai vis dar labai gajūs. Ypač gero fizinio pasirengimo, ištvermės reikalaujančiuose kariuomenės vienetuose.

Trumpiau nei metus patarnavusi žvalgų būrio vade, esant tarnybiniam būtinumui, buvau paskirta į Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną. Ten pusantrų metų tarnybą tęsiau kaip 2-osios motorizuotosios pėstininkų kuopos 2-ojo būrio vadė. Buvo nelengva, bet labai įdomu: dalyvavome nemažai tarptautinių pratybų, jose sėmėmės patirties ir iš užsienio kariuomenių, palyginome savo turimas žinias, galimybes.

Toliau tarnybą tęsiau Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione kaip viešųjų ryšių karininkė. Labai įdomi patirtis su jau kitokio pobūdžio iššūkiais. Šiame batalione tarnavau beveik dvejus metus, kol sukūriau šeimą ir išėjau vaiko auginimo atostogų. Ši tarnyba tęsiasi iki dabar. Mamos pareigos bene pačios įdomiausios ir kartu sudėtingiausios (šypsosi). Po metus trukusių vaiko auginimo atostogų buvau paskirta KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 pėstininkų kuopos vade. Mėgstu sakyti, kad į tarnybą grįžau jau su pastiprinimu – su savo Mažuoju Generolu.

Šiuo metu tarnauju naujame Kunigaikščio Margirio pėstininkų batalione Šiaulių krašte, einu štabo karininko pareigas. Ši tarnybos vieta sudaro daug galimybių tobulėti ir kilti karjeros laiptais.

Laipsnis karininkams pakeliamas atitikus šiuos kriterijus: turi sueiti dveji, treji arba penkeri metai nuo esamo laipsnio gavimo (priklauso nuo gaunamo aukštesnio laipsnio), turi atitikti reikalavimus (pagal skiriamas pareigas), būti išlaikęs kognityvinius, fizinio parengtumo ir anglų kalbos testus, pabaigti tam tikrus kursus ir užimti laipsnį atitinkančias pareigas. Štai taip aš tapau vyresniąja leitenante ir toks mano kelias iki štabo karininko pareigų.

Ar pradėjusi tarnybą iškart pajutote, kad Lietuvos kariuomenėje ir yra Jūsų vieta?

Tikrai ne iš karto. Pradžioje man tai buvo tarsi didžiulis nuotykis, kasdien atnešantis kažką nauja. Pakartosiu savo mamytės žodžius: „Aš vis dar atsimenu tą dieną, kada parsivežei didžiulę karišką kuprinę, prikrautą visokių daiktų. Ir tą sekmadienio popietę, kada išvažiavai kažkur į stovyklą. Ir vis dar negrįžti iš jos…“ Kartais pajuokauju, kad tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė, per kurią turi suprasti savo misiją, užklupus sunkumams, atrasti save iš naujo. Tarnaudamas kariuomenėje gali save pažinti įvairiose srityse. Tik reikia eiti ir daryti. Eiti ir bandyti. Kiekviena diena kariuomenėje kupina iššūkių. Kartais mažų, kartais didelių. Tikrai nėra kada nuobodžiauti. Save išbandžiau įvairiose tarnybos vietose: kaip žvalgų būrio vadė, pėstininkų būrio vadė, viešųjų ryšių karininkė, kuopos vadė. Kiekviena tarnybos vieta, kiekvienos pareigos davė kažką nauja, o svarbiausia – leido išplėsti savo galimybių ribas, atrasti save, tobulėti.

Kokie žmonės Jus supa?

Žmonės, kaip ir visur, įvairūs. Tik kariuomenėje jie atkaklesni, drausmingesni, labiau užsispyrę, atsidavę tarnystei Lietuvai.

Su kokiais sunkumais teko susidurti? Galbūt net buvo minčių pakeisti veiklos kryptį?

Aš vis dar mąstau, kad Lietuvos kariuomenė tikrai ne galutinė mano stotelė. Tai viena iš gyvenimo mokyklų, kur galima daug ko išmokti ir dar siekti karjeros. Manęs daug kas klausdavo, ar ne per sunku. O aš paklausdavau: „Ar fiziškai?“ Dažniausiai sunkumas būdavo ne fizinis. Kadangi kaime augusi, prie fizinio darbo aš pripratusi. Sunkumai priklausydavo nuo tarnybos vietos ir pareigų. Karo akademijoje man buvo sunkiausia priprasti prie dienotvarkės, disciplinos – nurodytu laiku keltis, valgyti ir miegoti. Aš „pelėda“, taip mėgdavau panaktinėti. Bet negali, nes jeigu prastai išsimiegosi, būsi pavargęs, negebėsi tinkamai įvykdyti užduoties ir t. t.

Po studijų Karo akademijoje, jau tarnaujant daliniuose, sunkiausia turbūt buvo susidūrus su stereotipais: vadovaujamas pareigas einanti moteris ne vienam buvo kažkas keisto, neįtikimo. Jeigu suklysdavai, visada gaudavai daugiau „kirčių“ nei tokias pačias klaidas padarę vyrai. Deja, lytis vis dar daro įtaką tam tikrose srityse. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais jaučiasi, jog iš Lietuvos kariuomenės tai išgyvendinama. Vis dėlto to nepasakyčiau apie kai kurias kitas sferas, kur dar gajus stereotipas kalbant apie moteris vadoves, direktores, lyderes. O jeigu dar moteris yra ištekėjusi ir turi vaikų – išvis nesuvokiama, kaip ji sugeba būti vadove.

Kalbant apie ateities tikslus, svajones, yra visokių minčių. Man patinka iššūkiai, tad ateityje norėčiau save išbandyti ir kitose srityse. Tačiau viskam savas laikas.

Karininkas – profesija ar gyvenimo būdas?

Labai mėgstu šį klausimą. Kai mane pakviečia į seminarus ar konferencijas ir paklausia, kokia tema kalbėsiu, visada pasiūlau temą „Karininkas – profesija ar gyvenimo būdas?“ Kiekvieno tokio pranešimo pradžioje ir pabaigoje paklausiu klausytojų, kaip jie mano. Dažnai pabaigoje daugelio nuomonė būna pasikeitusi.

Labai smagu ir pačiai gauti tokį klausimą. Be abejonės, tai gyvenimo būdas. Kartais juokauju, kad Lietuvos kariuomenėje tarnauju ne viena. Kartu su manimi tarnauja mano šeima – vyras ir sūnus. Nori to ar nenori, jie į tai įtraukiami. Ypač kai man reikia išvykti į vienos ar kelių savaičių mokymus arba pratybas. Tuomet vyras turi perimti sūnaus priežiūrą. Vaiko nuvedimas į darželį, pasiėmimas iš jo, maisto ruoša, pasirūpinimas tinkama apranga, užsiėmimas su vaiku po darželio… Didžiausias iššūkis būna šiltuoju laikotarpiu, nes vasarą vyrui dažnai tenka dirbti viršvalandžius. Taigi, man išvykstant į pratybas, jis būna priverstas imti arba atostogas, arba laisvadienius. Jeigu galime sau leisti, samdome aukles. Tad iššūkis nemenkas. Kodinis žodis „pratybos“ reiškia pratybas ne tik man, bet ir visai šeimai.

Keičiant tarnybos vietą, reikia keisti ir gyvenamąją vietą. Kaip mano vyras sako, „ir vėl dėžalų ir tašių balius prasideda“. Nuo 2013 metų teko pagyventi Alytuje, Rukloje, Kaune, Šakiuose. Dabar gyvename Šiauliuose, arčiau vyro gimtinės.

Karininkas turi nuolat tobulėti, mokytis, keliauti (karinės kelionės yra kitokios nei pramoginės). Tai nėra įprasta profesija. Tai išskirtinių savybių reikalaujantis pašaukimas. Viena jų – beprotiškai mylėti savo Tėvynę, nes prireikus turėtum paaukoti brangiausią turtą – gyvybę.

Galbūt Jūsų vyras irgi karininkas ir susipažinote kariuomenėje?

Ne, mano vyras ne karininkas. Mes susipažinome per sportą ir toliau aktyviai kartu sportuojame. Stengiamės gyventi sveikai ir to mokyti savo mažąjį čempioną.

Per septynerius metus pakeitėte išties nemažai tarnybos vietų. Kas lemia šiuos pokyčius?

Į kiekvienas pareigas skiria sudaryta Lietuvos kariuomenės komisija. Ji įvertina karininkų gebėjimus eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat vertina, ar karininkas atitinka reikalavimus į siūlomas pareigas. Mano rotacija gana greita, kiekvienoje tarnybos vietoje ištarnaudavau apie dvejus metus.

Kas įsiminė vadovavimo kuopai laikotarpiu? Kiek karių ją sudarė?

Kuopos vado pareigas ėjau prieš metus, bet kariai, pažįstami Šakių gyventojai man iki šiol paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, kada vėl lankysiuosi nuostabiame jų krašte, vietinių vadinamame Zanavykija. Būti kuopos vadu – didelė atsakomybė ir neįkainojama patirtis. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 pėstininkų kuopos vade buvau paskirta 2017 metų rugpjūtį, kai grįžau iš metų trukmės vaiko auginimo atostogų.

Pamenu, pirmąją tarnybos dieną, kai iš laikinai kuopos vado funkcijas vykdančio kuopininko turėjau perimti pareigas ir vyko jo paskutinės pratybos su kuopa, į jas buvo susirinkę vos 14 karių savanorių. Beje, KASP kariai yra šiek tiek kitokie: jiems nereikia į tarnybą kiekvieną dieną kaip reguliariame dalinyje. Jie atvyksta, kai yra šaukiami pagal įsakymą. Dažniausiai kariai savanoriai pašaukiami kelis kartus per mėnesį savaitgaliais, taip pat dėl paros budėjimų ar kitų mokymų. Kadangi aš buvau tarnavusi KASP vienete, žinojau, kad 14 aktyvių karių savanorių kuopai gerokai per mažai. Supratau, jog reiks kaip reikiant padirbėti, kad lankančiųjų skaičius mažų mažiausiai padvigubėtų.

Per mano tarnybos toje kuopoje laikotarpį karių savanorių skaičius sąraše išaugo nuo 53 iki 98, o aktyviai į mokymus besirenkančių savanorių skaičius padidėjo nuo 14 iki 50. Kalbant apie KASP sistemą, tai tikrai labai daug, nes dažniausiai visi kariai savanoriai, įtraukti į sąrašą, nesusirenka: vieni serga, kiti dirba pamaininį darbą, treti būna komandiruotėse užsienyje, kitiems studijos ir t. t.

Kitas įsimintinas momentas, kada vienas karys savanoris po savaitgalio pratybų pasakė: „Per šias dvi dienas išmokau daugiau nei per visus metus.“

Kaip tada atrodydavo Jūsų tarnybos diena, už ką buvote atsakinga?

Kai buvau kuopos vade, netradicinis paprastai būdavo savaitgalio rytas. Mat dažniausiai tarnaudavau nuo pirmadienio iki penktadienio (nuo aštuntos iki penktos valandos) ir dar savaitgaliais. Žinoma, laisvadienių gaudavau vėliau. Kai vykdavo pratybos, kuopoje gyvenimas virte virdavo. Nuo ankstaus ryto pastatas būdavo pilnas karių. Kariai išsirikiuodavo, pasisveikindavome, jeigu turėdavome gražių progų, tai yra aukštesnių laipsnių suteikimo, padėkų, įteikdavome laipsnius, padėkas kariams. Tada paaiškindavau savaitgalio pratybų planą ir prasidėdavo pratybos. Kariai imdavo ginklus, ruošdavosi kario ekipuotę. Skyrių vadai arba visa kuopa gaudavo kovinį įsakymą ir vykdavome į pratybų rajoną.

Kuopos vadas atsakingas už visą kuopą – nuo administracinių užduočių iki pratybų planavimo ir jų įvykdymo. O svarbiausia, jis atsakingas, kad kuopa gebėtų vykdyti jai iškeltas kovines užduotis šalies gynybos kontekste. KASP vienetuose kuopos vadui vykdyti užduotis padeda dar du profesinės karo tarnybos kariai – kuopininkas ir intendantas.

Kas labiausiai šioje veikloje patiko?

Einant kuopos vado pareigas įdomiausia man buvo planuoti ir vykdyti karines pratybas, ypač miesto aplinkoje. Suplanuoti tokias pratybas yra nemažas iššūkis: daug derinimo su civilinėmis institucijomis, daug saugumo iššūkių. Paprasčiau pratybas planuoti karinėje teritorijoje, pavyzdžiui, poligone. Ten jau kiti reikalavimai, dažniausiai neliečiantys civilinės infrastruktūros. Planuodama pratybas, stengdavausi jas daryti įdomias ir kad jos turėtų išliekamąją vertę. Kad karys, grįžęs namo, sau pasakytų, jog šį savaitgalį iš naujo išmoko ginti save, savo namus ir savo šalį. Kai buvau kuopos vade, sau ir savo kariams sakydavau: „Būk geriausia savo paties versija.“ Tad planuodama pratybas iš savęs reikalaudavau maksimumo. Jeigu tai mūšis mieste, būtinai organizuosiu pratybas mieste ir būtinai pas mane nusileis „Black Hawk“ sraigtasparniai. Jeigu užduotis įveikti vandens kliūtį, ta kliūtis būtinai bus Nemunas ir t. t.

Be taktinių pratybų, man buvo labai svarbus ir karių psichofizinis rengimas, kritinio mąstymo, atsparumo propagandai ugdymas. Todėl beveik kiekvienų pratybų metu kviesdavau autoritetingus asmenis pasidalyti patirtimi apie šalies gynybą.

Kokių nekasdienių užduočių yra tekę imtis?

Tai ir yra įdomiausia dalis. Jeigu iškildavo nestandartinė užduotis, man tai būdavo kaip vyšnaitė ant torto. Viso sunkaus ir sudėtingo darbo akcentas. Pavyzdžiui, pirmosios mano, kaip kuopos vadės, pratybos „Piktas šernas 2017“ paliko įspūdį ne tik man. Tuo metu buvau neseniai paskirta į tarnybos vietą Šakiuose, miesto, jo apylinkių beveik nepažinojau. Likus kelioms savaitėms iki planuojamų pratybų gavau patvirtinimą, kad į jas atskris du NATO pajėgų sraigtasparniai „Black Hawk“. Kur reiks juos tupdyti? Sėdau į automobilį ir važiavau per Šakius dairydamasi stadiono. Pamačiau, mano manymu, tinkamą stadioną, nuvykau pas mokyklos direktorių ir sutarėme, kad per mokyklos gimtadienį (sutapo su pratybų data) stadione leisis sraigtasparniai. Visi, kas tai matė ir girdėjo, buvo priblokšti, apie tai rašė vietinė žiniasklaida. Šakių mieste iki tol niekada nevyko tokio pobūdžio pratybos ir nesileido legendiniai koviniai sraigtasparniai „Black Hawk“.

Mane, kaip kuopos vadę, yra pasiekęs ne vienas įdomus prašymas. Pavyzdžiui, atstatyti bunkerį. Padedama vietos gyventojų, miškininkų, mūsų kuopa atstatė Tauro apygardos partizanų Petro Jurkšaičio-Beržo ir Julijono Būtėno-Steve bunkerį Rūdšilio miške (netoli Lekėčių miestelio). Vėliau surengėme fotografijų, kuriose užfiksuotos bunkerio atstatymo akimirkos, parodą „Rezistencijos archeologija“.

Taip pat su kuopa prisidėjome prie laiko kapsulės su žinute ateities lietuviui įamžinimo. Ši laiko kapsulė užkasta signataro Jono Vailokaičio gimtinėje Pikžirnių kaime.

Prisimenu, sodinome Lietuvos šimtmečio mišką, prisidėjome prie nemažai nestandartinių užduočių, atsiliepėme į įvairius pagalbos prašymus. Tai tik į naudą, nes kariai turi gebėti spręsti užduotis įvairiausiomis sąlygomis. Matyt, ne veltui už aktyvią veiklą mūsų kuopa gavo „Šimtmečio karių“ nominaciją.

Ir Jūs pati buvote įvertinta: už prasmingus darbus įamžinant Šakių krašto istorinę atmintį Jums buvo suteikta vietinio laikraščio nominacija „Metų atsidavimas“. Įteikdama nominaciją leidinio redaktorė sakė, jog per dvejus metus padarėte tiek, kad kitam prireiktų dešimtmečio. Gal ryškių pėdsakų palikote ir kituose miestuose?

Turbūt savo gimtajame mieste – Kaišiadoryse. Mane žino tiek vyresni jo gyventojai, tiek jaunimas. Čia esu surengusi kelias meno parodas, taip pat laimėjusi „Metų sportininko“ nominaciją. Bet dauguma mane žino kaip karininkę. Mokyklos dažnai kviečia pasidalyti tarnybos Lietuvos kariuomenėje įspūdžiais su jaunimu.

Kaip įprastą veiklą pakoregavo pandemija?

Buvo atšaukta šiek tiek suplanuotų pratybų, tačiau kariuomenė greitai mobilizavosi ir prisitaikė prie esamų sąlygų. Toliau tęsiame karinį rengimą: planuojame pratybas, ruošiamės joms, mokomės. Žinoma, tokios sąlygos kiek apsunkina kasdienę tarnybą, bet be papildomų saugumo reikalavimų neišsiversime.

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, daugiau laiko galiu praleisti su šeima. O tai tik į naudą.

Kokių minčių kyla iš šalies stebint situaciją Baltarusijoje, Lietuvos ir Europos reakciją į ją?

Džiaugiuosi, kad Lietuva laisvės pamokas išmoko anksčiau. Ne veltui mano vienas iš pomėgių – partizaninio karo rekonstrukcija ir edukacija. Bet kiekviena tauta turi savo laisvės karą ir turi išmokti savo laisvės pamoką. Žinoma, tarptautinis tautos laisvės pripažinimas labai svarbus, dėl jo mes šiandien esame įsitvirtinę tarptautiniame kontekste ir mūsų tautiečiai Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje. Aišku, mūsų laisvės kaina buvo labai didelė. Linkiu Baltarusijai būti demokratiškai ir laisvai, tokiai, kokios trokšta jos piliečiai.

Ne tik uniforma, bet ir tautiniai rūbai – svarbi Jūsų garderobo dalis. Kokiose kultūrinėse ar kitose veiklose dalyvaujate? Kokiais dar būdais puoselėjate ir skleidžiate patriotiškumą?

Tautinis drabužis labai svarbus mano, kaip lietuvės, identitetui. Spalvos, raštai leidžia suprasti mūsų tautos šaknis, protėvių grožio sampratą. Tautinį rūbą labai malonu vilkėti. Man tai savotiška meditacija. Labai džiaugiuosi, kad tautinį rūbą puoselėja ir mano bendramintės – birutietės. Taip vadinamos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narės. Šiai organizacijai priklauso karininkės, karininkų žmonos ir dukterys. Aš pati priklausau šios sąjungos Šiaulių draugijai. Birutietės turi skiriamąjį ženklą – segę, ant kurios pavaizduota rūtos šakelė su karūna. Kiekviena, įstodama į draugiją, prisiekia tardama priesaikos žodžius „Birutės vardu šventą ugnį nešu“ ir įgauna teisę segėti segę.

Birutietės stengiasi išlaikyti tradicijas ir renginiuose dažnai pasirodo su tautiniais rūbais. Ši garbinga organizacija tęsia 1925 metais įkurtos sąjungos tradicijas. Jos tikslai – ugdyti tautinę savimonę, taurius patriotinius jausmus ir pagarbą Lietuvos nepriklausomybės gynėjams, globoti ir remti kovotojus už Lietuvos laisvę: savanorius, tremtinius, karius, dalyvaujančius tarptautinėse karinėse misijose, jų šeimas. Sąjungos narės organizuoja labdaros renginius. Vienas jų – paramos ir pagarbos bėgimas „In Memoriam“.

Aktyviai prisidedu prie etnografinės veiklos. Su bendraminčiais puoselėju lietuviškus liaudies žaidimus, tokius kaip „Kyla“, ritinys, ristynės, muštukas, lazdos trauktynės ir kt. Esu Lietuvos etnosporto komiteto viceprezidentė. Šis komitetas su bendraminčiais organizuoja etnožaidynes (pirmosios etnožaidynės įvyko 2017 metais) ir siekia įtraukti etnosportą į Lietuvos mokyklų programas. Mus dažnai galite sutikti įvairiuose sporto festivaliuose ar kituose renginiuose. Vedame edukacijas. Šiuo metu aktyviai plečiame bendraminčių ratą ir veiklą.

Labai daug širdies atiduodu Lietuvos partizaninio karo laikotarpiui. Būdama kuopos vade, aiškindamasi sudėtingo istorinio laikotarpio peripetijas, planuodama pratybas istoriškai svarbiose vietovėse, nejučia įsivėliau į dokumentinio filmo „Šturmo tėvūnija“ kūrimą. Šiuo metu esu surinkusi nemažai medžiagos apie Tauro apygardą ir pakalbinusi dar gyvų likusių liudininkų. Viliuosi, kad šis mano darbas pasieks dienos šviesą ir su juo susipažins Lietuvos visuomenė, o gal net ir užsienio gyventojai. Taip susipažinau su karo rekonstruktoriumi Ramūnu Skvirecku, jis pakvietė mane prisijungti prie karo istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“. Labai džiaugiuosi, kad galiu ne tik rinkti istorinę medžiagą, bet ir prisiliesti prie tos istorijos per rekonstrukcijų prizmę, suprasti to laikotarpio karo meną, jo išmokti. Kartais tam tikrą patirtį galima pritaikyti ir šiandienio kariavimo kontekste.

Dar viena mano veikla – istoriniai šokiai. Tarnaudama Zanavykijoje ir nemažai keliaudama bei grožėdamasi šiame krašte išlikusia dvarų kultūra, prisijungiau prie Kidulių dvare puoselėjamų istorinių šokių kolektyvo „Il ballo della luna“ („Mėnulio šokis“), vadovaujamo Irmos Svetlauskienės. Šie šokiai labai sužavėjo, kaip ir XIX amžiaus dvarų kultūra. Juo labiau kad šis istorinis laikotarpis buvo labai svarbus Lietuvos likimui.

Kuriate dokumentinį filmą apie partizaninį laikotarpį. Taip pat prisidėjote prie edukacinės pamokos apie partizanų gyvenimą, ginkluotę, aprangą kūrimo, įsiamžinote fotosesijoje su partizanų apranga. Kas Jums pasirodė įdomiausia ir kas labiausiai palietė emociškai? Galbūt rinkdama medžiagą susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Renkant dokumentinius liudijimus, man buvo svarbu visos smulkmenos, to meto žmonių rutina. Ne visi okupaciniu laikotarpiu turėjo laikrodžius, dviračius, nebuvo telefonų, tad įdomu, kaip sutardavo susitikimo vietą, kaip susitikdavo, kaip nueidavo tokius didelius atstumus, kur slėpdavo žinutes ir t. t. Deja, dar ir dabar ne visi noriai dalijasi to laikotarpio patirtimi, labai daug skaudžių išgyvenimų. Taip pat bijoma, nes yra gyvų buvusių stribų, NKVD tarnavusių saugumiečių giminaičių, kurie dar ir šiandien priešiškai nusiteikę prieš mūsų šalies didvyrius. Nesuvokiama, kaip gali gyventi šalyje ir smerkti jos piliečius, kurie savo gyvenimą paaukojo dėl laisvės.

Buvo ypač skaudu klausantis vieno iš partizanų rėmėjų pasakojimo, kaip stribai, norėdami pasisavinti arklius, sušaudė jau gimdyti turėjusią nėščią moterį. Jis pats tuo metu piemenavo. „Jūs tik įsivaizduokite, moterį nušovė į galvą, o kūdikis tiesiog užduso jos pilve, ji jau turėjo gimdyti. Aš pats mačiau, kaip jos pilvas kilojosi…“ – su ašaromis, lyg tai būtų įvykę šiandien, pasakojo liudininkas… Ir, deja, belikę paskutiniai liudininkai. Tenka kovoti su laiku norint juos pakalbinti…

Koks buvo moterų vaidmuo partizaninio pasipriešinimo kovose?

Moterys dirbo sudėtingą nematomą logistinį darbą. Jos buvo ryšininkės, gamindavo maistą, nešdavo jį į nurodytą vietą, siūdavo uniformas, gydydavo sužeistuosius. Tais laikais pargabenti uniforminę medžiagą nebuvo taip paprasta, tai būdavo kaip neblogai suplanuota operacija. „Apsišvietusios“ išeidavo į miškus kartu su vyrais. Drauge eidavo ir į mūšius, buvo puikios šaulės, net kulkosvaidininkės! Mano kalbinti liudininkai pasakojo, jog būta atvejų, kai moterims partizanėms teko ir vaikus bunkeryje gimdyti.

Gal Jūsų giminėje buvo partizanų ir todėl ši tema Jums ypač artima?

Mano giminė yra labai plati ir internacionali. Mano šaknys siekia net tolimąsias Kaukazo valstybes. Matyt, tai įaugę į kraują, karo tema bei kariniai konfliktai man yra labai aktualūs. Šiomis dienomis stebėjau situaciją Kalnų Karabache (Arcache). Karo akademiją baigiau parašiusi bakalauro darbą tema „Tautų apsisprendimo teisė ir „įšaldyti“ konfliktai: Kalnų Karabacho ir Bosnijos ir Hercegovinos atvejai“.

Ar sūnus žavisi, domisi Jūsų veikla? Kokias vertybes norite jam perduoti?

Labai! Žaisdamas jis dažnai mane mėgdžioja. Pavyzdžiui, prieš miegą jam skaitau pasaką. Jis mane sustabdo ir sako: „Palauk, mamyte, aš einu į tarnybą.“ Nubėga į kitą kambarį, pasiima žaislinį šautuvą, užsideda šalmą, kelis kartus „iššauna“, tada grįžta į lovą ir sako: „Grįžau iš tarnybos. Myliu Tave, duok, pabučiuosiu.“ Mažajam labai patinka uniformos. Kai grįžtu, mane apsikabina ir glosto uniformą. Mėgsta iš spintelės išsiimti trispalvę ir ja apsigaubti. Dirbtinai vaiko nieko nemokau. Jis dažniausiai mėgdžioja mane arba vyrą. Ir tai džiugina, nes jis yra mano ir vyro veiksmų atspindys. Mūsų kūnas ir kraujas (šypsosi).

Inga Nanartonytė

Interviu publikuotas el. žurnale „Lietuvė“ (Nr. 10, 2020)

Daugiau lietuvių istorijų rasite:

https://issuu.com/lietuve/docs/zurnalas_lietuve_nr_3__10_

https://issuu.com/lietuve/docs/zurnalaslietuve2021vasara/

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top