Šimtas gyventojų – daug ar mažai? Kalbant apie Vilkaviškio rajono Patilčių kaimą, kurio žmonių galvose knibžda įvairiausių idėjų, o širdys kupinos noro ir ryžto gražinti savo kraštą, šis skaičius yra labai didelis. Vos per dešimt metų jie drauge nuveikė ir susikūrė tiek, kiek galėtų pavydėti kai kurios penkiolika ar daugiau metų gyvuojančios ir kur kas didesniu skaičiumi narių galinčios pasigirti bendruomenės. Apie bendruomeninės veiklos prasmę ir svarbą, meilę gimtajam kraštui kalbėjomės su entuziazmo nestokojančia jauna Patilčių kaimo bendruomenės pirmininke Edita Šilaikiene.
Viena jauniausių rajone
2009 metų gegužę Patilčių kaimo bendruomenė viena iš paskutinių Vilkaviškio rajone įsėdo į bendruomenių traukinį. Kaip sako pirmininkės pareigas šiemet perėmusi E. Šilaikienė, sprendimą kurti bendruomeninę organizaciją vietinius paskatino smalsumas ir baltas pavydas matant, kaip tvarkosi kitų kaimų bendruomenės. „Galvojome: „Kaimynai tą ir aną pasidarė, ogi iš ko? Iš projektų… Gal ir mums reikia?“ Atvykus Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupės darbuotojoms ir pristačius, kas yra bendruomenė, atsakius į visus rūpimus klausimus, nusprendėme leistis į šią avantiūrą“, – prisimena pašnekovė.
Į pirmąjį susirinkimą suėjo beveik visas kaimas. Tiesa, Patilčių kaimelis ne toks jau ir didelis – jame vos daugiau nei šimtas gyventojų. Editos manymu, ryžtas ir noras padaryti ką nors bendro visada kirbėjo žmonių širdyse, bet turbūt lietuviškas kuklumas vis pakišdavo koją. O čia atsirado puiki galimybė išreikšti savo idėjas ir būti išgirstam viso kaimo.
Pirmasis bendruomenės vedlys, iniciatorius buvo ūkininkas V. Vaitkevičius. Iš pradžių visi labai noriai ir smalsiai puolėsi bendruomenės darbų dirbti. Po truputį ilgėjo ir narių sąrašas. Šiandien oficialių narių daugiau nei 40 – mažam kaimui tai didelis skaičius.
Vieni nariai visada vienaip ar kitaip dalyvauja bendruomenės gyvenime. Kitus, pasak E. Šilaikienės, reikia paskatinti, pakviesti, paprašyti ir jie mielai ateina. „O bene didžiausi bendruomenės aktyvistai – vaikai, – šypsosi pašnekovė. – Jiems visada viskas įdomu, visko nori ir nebijo išsakyti savo minčių. Mes tuo labai džiaugiamės, skatiname ir atsižvelgiame į jų pageidavimus.“
Pakeitė dvarvietės parko veidą
Nors Patilčių kaimas yra mažiausias seniūnijoje, bet turtingas kultūros paveldo prasme. Kadaise čia buvo dvaras. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog dvaro žemės apėmė ne tik Patilčių, bet ir Vinkšnupių, Navininkų, Pašeimenių ir kitų kaimų žemes. Sakoma, kad dvaro istorija siekia 1663 metus. Dvaro savininku nuo 1693 metų buvo totorius Baranauskas (Baranovskis), vėliau dvarą perpirko kiti jo tautiečiai. Priešpaskutinis Patilčių dvaro savininkas (dar 1938 m. duomenimis) buvo Aronas Eidelsas, o paskutinis – žydas E. Arčikas. Medinis rūmų pastatas nugriautas apie 2000-uosius. Liko keletas prastos būklės pastatų: spirito varykla, pastatyta 1906 m., karvidė, arklidės pamatų ir sienų akmenys. Kiek nuošaliau, į šiaurę nuo šio komplekso, stovi mūrinė pieninė.
Išlikęs ir kažkada dvaro ponių išvaikščiotas penkių hektarų Patilčių kaimo dvarvietės parkas, į kurį kiekvieną pavasarį sugrįžta kovų būriai. Anot E. Šilaikienės, kol nebuvo bendruomenės, niekas parko neprižiūrėjo, jis apaugo krūmynais, tapo neįžengiamas. Pirmasis bendruomenės pirmininkas V. Vaitkevičius inicijavo šios vietos tvarkymą. Kaimo žmonės, kibę į darbus, atidengė laiko pradangintas parko alėjas, už kurių slėpėsi du dvaro tvenkiniai, iškirto beverčius krūmus – neatpažįstamai pakeitė parko veidą.
Puikiai vadovavęs dvejus metus, V. Vaitkevičius bendruomenės vairą patikėjo kaimo gyventojai J. Špakauskienei. Energinga, daug idėjų ir ryžto turinti jauna moteris mielai perėmė šias pareigas ir atsakingai į jas žiūrėjo. Kadangi parkas jau buvo sutvarkytas, kirbėjo mintis, kaip jį pristatyti visuomenei. Įgyvendinant projektus jame įrengtas pažintinis takas, kuriame pažymėti retieji augalai, svarbios buvusių pastatų ir dvaro vietos. Šiandien parkas įtrauktas į Vilkaviškio lankytinų objektų sąrašą.
Šiais laikais pritraukti lankytojų tik gražiu parku nėra taip lengva. Todėl jame įrengta vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, o neseniai – ir krepšinio aikštelė. Rudenį parkas pasipildys naujais interaktyviais žaidimais.
Nuo tapybos ant vandens iki stovyklos
Patilčių kaimo bendruomenei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija leido naudotis buvusios mokyklos dviejų aukštų pastatu, kuris stovėjo neatlikdamas jokios funkcijos daugiau kaip dešimtmetį. Bendruomenės tai neatbaidė. Įgyvendinant projektus buvo pakeistas stogas, langai, durys. Atnaujintos salės, įrengta virtuvė ir tualetas. Liūdnas ir pasmerktas pastatas pražydo ir džiugina ne tik kaimo gyventojus. Anot pirmininkės, bendruomenės namų durys atviros visiems norintiems: čia žmonės organizuoja gimtadienius, susirinkimus, sąskrydžius. Kadangi Patilčiai yra netoli pasienio, čia vyksta karo pratybos, todėl kartais prieglobsčio bendruomenės namuose paprašo kariai savanoriai.
Bendruomenės namuose vietos atsirado ir kaimo bibliotekėlei. Idėja tokią turėti kilo vienai iš kaimo gyventojų seniūnaitei L. Liutkevičienei, panorusiai įtraukti gyventojus į knygų pasaulį. Nieko nelaukus socialiniuose tinkluose paskelbta, kad bendruomenė priima žmonių jau perskaitytas ir galbūt pabodusias knygas. „Sako, suvalkietis „skūpus“, – tikrai ne! – šypsosi E. Šilaikienė. – Pradėjo plūsti knygos, daug ir puikių knygų. Šiandien jau džiaugiamės turėdami jų daugiau nei tris šimtus.“
Bibliotekoje ne tik skaitoma, bet ir vyksta įvairūs užsiėmimai. Pavyzdžiui, įgyvendinant vieną iš projektų, norintieji mokėsi ebru meno – piešimo ant vandens.
Patilčių gyventojai stengiasi neužsisėdėti, aktyviai leisti laisvalaikį: prisijungę prie Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubo, keliauja pažinti savo krašto apylinkių; kai ateina ruduo ir vakarai ilgėja, renkasi kartu sportuoti. 2017-ųjų rudenį įgyvendinant projektą „Sveikatos pokyčiai per du mėnesius“ suorganizuota net keturiolika sveikatingumo užsiėmimų ir du žygiai su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Taip pat įsigyta sportinio inventoriaus: svorinių kamuolių, mankštų kilimėlių, mankštų juostų.
2018 metais bendruomenė, įveikusi didelį konkursą, pirmoji Vilkaviškio rajone laimėjo „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ apsilankymą. Per penkių dienų stovyklą vaikai, jų tėveliai ir savanoriai savo rankomis pastatė unikalų apžvalgos bokštelį ir pavadino „Džiumbadi“. Per penkias dienas vyko daug visko: virš kaimo kilo oro balionas, buvo surengtas kino vakaras, pažintinė kelionė po Patilčius. O lapkričio mėnesį visi stovyklos dalyviai vyko į Valstybės pažinimo centrą Vilniuje, kur jų laukė staigmena – susitikimas su tuomete šalies vadove Dalia Grybauskaite.
Bendruomenės nariai po darbų nepamiršta ir atsipalaiduoti – keliauja po Lietuvą. Kartu yra aplankę Anykščių, Druskininkų kraštą, Burbiškio dvarą.
Veiklus jaunimas
Gražus bendruomenės pavyzdys paskatino sukrusti ir jaunimą – po kelerių metų veiklą pradėjo Neformali jaunimo grupė. „Buvusios mokyklos pastate, kuriuo naudojasi bendruomenė, jaunimas panoro susiremontuoti kažkada buvusios kontoros patalpas. Nieko nelaukę, kibo į darbus: išbetonavo grindis, naujai išdažė sienas. Kai jau viskas buvo paruošta, norėjosi daugiau. Išsirinkę lyderį, pradėjo rašyti projektus. Taip tuščia salė pradėjo pilnėti. Atsirado teniso stalas, oro ritulio stalas, sėdmaišių, stalo žaidimų. Jaunimo vadovė taip pat suorganizavo ne vieną renginį visai bendruomenei – Motinos dienos, Rudenėlio šventes, Helovino vakarėlį… Jaunuoliai inicijavo ir itin gražią kalėdinę akciją „Vienišų senelių lankymas kalėdiniu laikotarpiu“, suteikiančią progą pabendrauti ir praskaidrinti dieną rutinoje gyventiems mūsų kaimo senjorams. Jaunimas daug prisideda ir bendruomenės darbuose, renginiuose, akcijose“, – veiklia jaunąja karta džiaugiasi E. Šilaikienė.
Kurs turistų maršrutą
Artimiausi bendruomenės planai susiję su dvaro parku, kuris, vietos gyventojų manymu, gali tapti turistų traukos vieta. „Labai norime, kad šį parką iš naujo atrastų lankytojai. Degučių kaime atsiradus unikaliam Plaktukų muziejui, kilo idėja kartu su Jono Basanavičiaus gimtinės muziejumi sukurti turistams patogų maršrutą, įtraukiant ir Patilčių dvarvietės parką, – planais dalijasi bendruomenės pirmininkė. – Atlikome daug „namų darbų“, kad parkas taptų palankus ir įdomus turistams. Tik gaila, kad kol kas nerandame savo kaime žmogaus, galinčio papasakoti Patilčių dvaro istoriją, kuri išties yra labai įdomi. Kol kas esame įrengę stendus su istorijos dalimi, patogią erdvę vaikams, sporto erdvę.“
Paklausta apie Patilčių bendruomenės stiprybės, E. Šilaikienė sako, kad tai neabejotinai yra žmonės, kurie ją kuria. Kurie kartu dirba, svajoja ir daro kaimą bei Lietuvą gražesnius. Anot jos, bendruomenes kaimuose, miesteliuose kurti išties verta ir to prasmę iliustruoja Patilčių pavyzdys. „Susikūrus bendruomenei mūsų bėdos tapo lengviau įveikiamos, iš naujo atradome vieni kitus. Išmokome kartu džiaugtis ir liūdėti. Kartu ir darbai greičiau įveikiami“, – sutelktumo svarbą pabrėžia pašnekovė.
Motyvuoja vaikai
E. Šilaikienė save vadina „naujai senu veidu Patilčių bendruomenėje“, mat ji tik šią žiemą, buvusiai pirmininkei Jolitai Špakauskienei išvykus gyventi svetur, prisiėmė organizacijos lyderės vaidmenį. Šiame kaime prabėgo Editos vaikystė, čia ji grįžo sukūrusi šeimą. Dviejų sūnų mama sako mylinti savo kraštą ir norinti, kad jame gyventi būtų dar mieliau, įdomiau. Vaikai yra didžiausia jos motyvacija šiame neatlygintiname darbe: „Mane motyvuoja mano vaikai. Aš noriu, kad jie gyventų gražesnėje erdvėje, turėtų daugiau užsiėmimų, kartu su manimi puoselėtų ir mylėtų savo kraštą“, – sako pašnekovė, kuri šiuo metu baigia pradėtus buvusios pirmininkės darbus ir po truputį imasi naujų veiklų.
Moteris džiaugiasi supama geranoriškų, palaikančių žmonių ir turėdama puikią komandą, kuri visada pataria ir padeda. „Mūsų mažame kaimelyje visi vieni kitus pažįsta, žino vieni kitų bėdas. Didžiausi pagalbininkai, kurie rūpinasi visu kaimu, – tai seniūnaitė L. Liutkevičienė su šeima, buvęs seniūnaitis A. Miliauskas, visa bendruomenės taryba, buvęs bendruomenės pirmininkas V. Vaitkevičius su šeima, bendruomenės aktyvistė V. Vakarinienė ir jos šeima, bendruomenės nariai A. ir V. Špakauskai. Turbūt reikėtų išvardyti visus kaimo gyventojus. Kiekvienas į bendruomenę atneša savo dalelę. Ko negali vienas, padaro kitas“, – baigdama pokalbį didžiausius pagalbininkus bendruomeninėje veikloje pristato Edita.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
