Patekus į sunkiai pasiekiamus ir masyvius Kordiljeros kalnus šiauriausios salos Filipinuose – Lusono centre, supranti, kad visos įspūdingos, prieš tai matytos vietos Filipinuose, ne tokios jau įspūdingos, palyginus su šių kalnų didybe, mistika ir mastais, savotišku grožiu ir tikra autentika. Nuo Manilos iki Kalnų provincijos (taip vadinamas regionas centriniame Lusone) – daugiau kaip dvylika valandų kelio automobiliu, artimiausi oro uostai – Tuguegarao, Laoagas ir Cayuanas – už penkių – septynių valandų kelio ne pačiais lygiausiais kalnų keliais. Tokie atstumai atbaido savaitgalio ekskursijų medžiotojus, kurie vietoj to nusėda ilgos Ramiojo vandenyno pakrantės bungaluose.
O tuo tarpu Kordiljeros kalnuose ramiai teka įprastas gyvenimas. Čia tūkstančiai takų siaurais ryžių terasų vingiais veda į atokius kaimelius, kur nuo aušros iki sutemų drėgnose ryžių plantacijose prakaituoja senutės ir bėgioja laimingi vaikai, kuriems retų žygeivių atnešti saldainiai – didžiausias stebuklas. Ryžių terasos – be abejonės, kad didžiausias Kordiljeros kalnų stebuklas, kurių apsuptyje jautiesi mažu sutvėrimu galingos gamtos glėbyje. Galima dienų dienas žygiuoti iš vienos gyvenvietės į kitą vingiuojančiais kalnų takeliais ir ilsinti pavargusius pečius vietinėse užeigose. Čia gali įpilti kavos, vietinio alaus ir išvirti troškinį iš kalnuose augančių daržovių – kopūstų ir morkų. Tokiose užeigose galima ir apsistoti nakčiai. Labai komfortiška nebus, naktį dažnai nebūna elektros, reikia pasišviesti žvakėmis, užtat ryte atvėrus kambario langą, dėkosite visiems dievams, kad čia atvykote. Vietiniai – Ifugao gentys, šelmiškai besišypsantys mažaūgiai kalnų gyventojai, gyvendami tokiose izoliuotose kalnų vietovėse Ifugao išsaugojo pagarbą gamtos galybei ir savo tradicijoms. Kad ir kaip sunku būtų keliauti po tuos kalnus, kelionės į Filipinus be vizito į šį kraštą, neįsivaizduoju.
Sunkiai suvokiama, bet atokiuose kalnų kaimeliuose išlikusi tradicija – per šventes užsidaryti nuo viso supančio Pasaulio. Tam yra dvi priežastys – cukranendrių derliaus nuėmimas ir vaivorykštės pasirodymas. Nuėmus cukranendrių derlių – du – tris kartus per metus ir išspaudus iš jų alkoholinį gėrimą, kaimas užsidaro neribotam laikui, dažniausiai trims – aštuonioms dienoms. Vaivorykštė plačiajai visuomenei žinoma kaip grožio, gerovės simbolis, bet tik ne Ifugao gentims. Jiems vaivorykštė – blogio ir nelaimės simbolis ir kai ji pasirodo, kaimas vėlgi užsidaro. Ką jie tiek laiko veikia? Taip, geria alkoholinį gėrimą, išspaustą iš cukranendrių ir bendrauja tarpusavyje. Įeiti į kaimą negali nei užsieniečiai, nei kiti filipiniečiai, nesvarbu, jie iš gretimo kaimo ar iš Manilos. Tiesa, būna ir išimčių. Jeigu jau labai reikia papulti tuo metu į kaimą – turite atsinešti dovaną – paaukojimą kaimo bendruomenei. Geriausia dovana būtų didelė riebi kiaulė arba pulkelis užaugintų vištų. Kaip supratote, be kelių šimtų dolerių išsiversti būtų sunku. Kaip sužinoti, kada negalima įeiti į kaimą? Anksčiau, galvų medžiotojų laikais tradiciniu ženklu buvo laikomos dvi sukryžiuotos ietys. Dabar tiesiog pakabinamas užrašas – „Tengaw“ (išvertus reiškia „atostogos“) ir angliškas užrašas „No entry“.
Negalima eiti, o knieti pamatyti tą unikalų gyvenimą. Vis tik vietiniai perspėja – geriau su tos genties žmonėmis uždarose bendruomenėse nejuokauti ir jų tradicijų nepažeidinėti.
Vietiniai gidai skundžiasi, kad tenka eiti aštuonias valandas ir pamačius tą ženklą suvokti, kad eita veltui. Kaimuose nėra mobilaus ryšio ir šventės nėra kalendorinės, todėl sužinoti kada jos vyksta ir kiek laiko truks – niekas nežino. Jeigu jau atėjote ir supratote, kad į kaimo vidų nepateksite, vietiniai smulkūs verslininkai pristatė daug svečių namų kaimų pakraščiuose, kur gali apsistoti tuo metu nepageidaujami svetimšaliai ir vietiniai iš kitų kaimų. Aplinkinės vietos garsėja geoterminiais šaltiniais. Pro kaimus teka garuojantys upeliai, kurie rytais ir vakarais tampa masinių maudynių vieta. Tai neįtikėtinai egzotiškas spa. Vanduo karštas, mirksti jame su vaizdais į dramatiškus kalnų slėnius ir neįžengiamo kaimo namų stogus ir prisimeni dienos nuotykius, brendant per drėgnus miškus ir unikalias ryžių terasas.
Dar visai neseniai ši teritorija garsėjo kaip paskutinioji „galvų medžiotojų“ žemė. Iki 1980-ųjų metų buvo gyva tradicija nukovus kitos genties karį ar tiesiog bendruomenės narį, jo galvą nukirsti ir parnešti į savo kaimą kaip narsos įrodymą. Dabar ši tradicija, laimei, yra mirusi, bet nemirę visi galvų medžiotojai. Juos galima atpažinti iš unikalių tatuiruočių. Jeigu pamatysite smarkiai ištatuiruotą vyrą, vaikštantį ryžių terasomis – dairykitės į tatuiruotes ant jo krūtinės. Kiek dryžių suskaičiuosite, tiek galvų tas narsuolis parnešė į savo kaimą. Bet taituirotės jiems ne tik narsos simbolis, o taip pat ir universaliai traktuojamas grožio simbolis. Daug moterų, ypač vyresnių ir dirbančių ryžių plantacijose taip pat yra išsitatuiravusios kūną. Galvų jos nemedžiodavo, todėl ir krūtinių neišsitatuiravo. Tradicinius kūno piešinius galima pamatyti ant jų rankų. Žavios senutės tatuiruotes mielai pademonstruoja, į objektyvą nusišypso ir paprašo vienintelio dalyko – degtukų. Moterys visur yra moterys ir jos labai mėgsta puoštis, nesvarbu kur jos gyventų. Vietinėms auskarai ir žiedai nereikalingi. Savo išskirtinį grožį Ifugao dailiosios lyties atstovės išreiškia galvos papuošimu – džiunglėse pagauto pitono skeletu.
