„Kitų kultūrų pažinimo ugdymas studentus paruošia tolesniam gyvenimui. Faktas, jog Lietuvoje imigrantų tik daugės, todėl jauni žmonės turi būti pasiruošę žiūrėti į tai pozityviai“, – įsitikinęs Šarūnas Paunksnis, Kauno technologijos universitete (KTU) dėstantis medijų ir vizualumo filosofiją. Pasak jo, kultūrinis neišprusimas sudaro sąlygas skleistis ksenofobijai, kuria potencialiai gali pasinaudoti įvairios politinės jėgos.
Š. Paunksnio interesų sritis – šiuolaikinė Indija, jos kinematografija, kultūra.
„Indija – tai erdvė, kurioje gyvenantys žmonės turi panašių problemų, kaip ir bet kur kitur pasaulyje“, – teigia Indijoje gyvenęs mokslininkas, puikiai kalbantis urdu ir hindi kalbomis.
Jo teigimu, vienodą kultūrinį šoką patiria tiek vakarietis Indijoje, tiek indas Vakaruose. Beje, jei norite susipažinti su Indija – jokiu būdu nežiūrėkite „Lūšnynų milijonieriaus“.
Indija – labai egzotiška šalis. Visi iš jos grįžę nenustoja pasakoti ir stebėtis, kad viskas ten kitaip. Kas labiausiai „kitaip“, Jūsų nuomone?
Sunku net pradėti kalbėti apie Indijos kitoniškumą: tiek socialiniai, tiek kultūriniai skirtumai visose gyvenimo srityse yra milžiniški. Kai kuriuos žmones ši vadinamoji egzotika labai traukia. Tačiau aš į terminą „egzotika“ žiūriu labai kritiškai. Jis buvo sukurtas kolonializmo epochoje ir yra labai susijęs su eurocentrizmu, rasizmu ir panašiu požiūriu. „Egzotiškas“ – tai žavingas, įdomus, tačiau visai ne toks, kaip mes. Tai politinę potekstę turintis terminas, kur „egzotiškas“ kitoniškumas visados yra kultūriškai žemesnėje pozicijoje nei Europa ar vadinamieji Vakarai plačiąja prasme.
Tačiau Jūs sutinkate, kad skirtumų egzistuoja. O panašumų?
Panašumai visur tie patys – tai tiesiog yra erdvė, kurioje gyvena žmonės su problemomis, labai panašiomis į mūsų. Turistas ar prašalaitis dažniau mato tą egzotinę Indiją – mistinę ir paslaptingą. Tačiau, praleidęs ten daugiau laiko, nuvykęs į Indiją daugiau kartų, pamatai, kad kultūriniai skirtumai tikrai egzistuoja, bet žmonės, jų kasdienybė visur panašūs.
Kam sunkiau adaptuotis – ar vakariečiui Indijoje, ar indui čia?
Svarstydamas filosofiškai, kultūrologiškai dėčiau lygybės ženklą: tiek vakariečiui Indijoje sunku įsilieti į jos kultūrinį audinį, adaptuotis, tiek indui – Vakaruose. Tačiau, jei atkreiptume dėmesį į biurokratinius ir politinius ypatumus, vakariečiui Indijoje adaptuotis gali būti nepalyginamai sunkiau negu indui Europoje ar Šiaurės Amerikoje. Pavyzdžiui, užsieniečiui ilgesnį laiką pasilikti Indijoje, emigruoti į Indiją yra iš esmės neįmanoma. Kone vienintelis variantas – įsidarbinti didelėje tarptautinėje korporacijoje, tokioje kaip „IBM“ ar „Microsoft“, ir, turint ilgalaikę sutartį, gyventi kelerius metus. Tačiau gauti Indijos pilietybę ar bent jau nuolatinio gyventojo statusą labai sudėtinga. Pavyzdžiui, pagal įstatymą valstybiniai universitetai net negali įdarbinti ne Indijos piliečių į nuolatines pareigas.
Taip išeina, kad filmai, kuriuose vaizduojamas europiečių gyvenimas Indijoje, tokie kaip, pavyzdžiui, „Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“, neatitinka tikrovės?
Šie filmai buvo labai kritikuojami dėl iškreipto Indijos atvaizdavimo. Viena vertus, juose labai daug „egzotiškos“ Indijos, o ir socialinės realybės iškraipymai milžiniški. Be to, šiuose filmuose labai daug rasizmo, jame aiškiai demonstruojamas prieš šimtą metų gyvavęs, o dabar jau pasenęs europinis požiūris į Indiją, kaip į kultūriškai šiek tiek žemesnę erdvę.
Šie filmai yra turbūt blogiausia, ką galėtų pasirinkti žmogus pirmajai pažinčiai su Indija. Tas pats pasakytina apie kitą labai populiarų filmą – „Lūšnynų milijonierius“.
Taigi turėtume žiūrėti indų filmus, jei norime susipažinti su Indija?
Kinematografiškai – be jokios abejonės. Realybę, bent jau nedidelę jos dalį, geriau atskleidžia indų filmai, kurie yra skirti indų žiūrovams, ne vakariečiams. Tačiau, dirbdamas prie Indijos kinematografijos, matau, jog ir indų filmuose yra labai daug iškraipymų vaizduojant įvairias kultūrines grupes, ideologizuoto problemų atvaizdavimo.
O literatūra? Ko gero, garsiausias indų rašytojas – Salmanas Rušdis. Ką manote apie jo kūrinius?
Salmanas Rašdis yra labai kontroversiška asmenybė. Sunku pasakyti, kiek jį galima laikyti indų rašytoju, nes S. Rašdis didžiąją gyvenimo dalį praleido Vakaruose. Į Indiją – jos politinę, socialinę, kultūrinę santvarką – jis žiūri labai negatyviai, o savo veikaluose Indijos realybę labai iškraipo. Apskritai autoriai, kurie daug metų gyvena diasporoje, nutolsta nuo Indijos realybės ir jų kūriniuose labai daug netikslumų – sąmoningų ar nesąmoningų.
Gerokai arčiau tiesos yra rašytojos Arundhati Roy populiarus romanas „Mažmožių dievas“. A. Roy – socialinė aktyvistė, Indijos realybę ji suvokia gana jautriai, tiksliai ją reprezentuoja ir tame romane, ir kituose savo veikaluose.
Indų diaspora auga ir Kaune – vien KTU turime daugiau nei 100 indų studentų. Gali būti, kad kai kurie iš jų nuspręs čia likti. Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais jie susidurs?
Nors nesu didelis biurokratinių reikalų žinovas, tačiau esu girdėjęs, kad mūsų šalies Migracijos departamentas nenoriai teikia nuolatinio gyvenimo leidimus imigrantams iš Indijos, Vidurio Rytų, Afrikos šalių. Kitas iššūkis – kalbinė erdvė. Neabejotinai anglų kalbą visi indų studentai moka, net , ko gero, geriau nei dauguma lietuvių, bet Lietuvoje tik su anglų kalba neišsisuksi, reikėtų išmokti lietuviškai.
Kita vertus, jauniems žmonėms, kurie paprastai būna imlūs kalboms, tai – ne problema. Daug didesnių sunkumų galėtų sukelti visuomenės požiūris į imigrantus apskritai.
Šiandien sunku pasakyti, kiek to negatyvaus požiūrio, kultūrinės įtampos bus, kai Lietuvoje ims daugėti imigrantų. Remdamasis tuo, ką stebiu dabar, galiu teigti, kad Lietuvos visuomenė reaguoja visai kitaip nei Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos gyventojai, kur pabėgėliai masiškai palaikomi, jiems siūloma paprastų žmonių pagalba. Lietuvoje į imigrantus žiūrima ir iš aukšto, ir su baime.
Dėl ko, Jūsų nuomone, taip yra?
Dėl to, kad esame labai nedaug susidūrę su kultūriškai kitoniškais žmonėmis. Žinoma, yra daug lietuvių, kurie keliauja ir kuriems imigrantų klausimas nekelia įtampos, bet vis dėlto Lietuva gana ilgai gyveno izoliuota nuo pasaulio. Tik atgavę nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, atsivėrėme plačiajam pasauliui. Mums imigrantai, kitos kultūros, tolimos šalys, tokios kaip Indija, yra dar neatrastos, turime labai daug su tuo susijusių stereotipų ir baimių.
Gal turite praktinių patarimų, kaip Lietuvoje integruotis studentams iš kitų šalių?
Geriausias variantas – studijų programos, kuriose žmonės maišytųsi, kartu sėdėtų ir lietuviai, ir indai, ir kitų šalių studentai. Jauni žmonės integruosis patys, nieko dirbtinai daryti nereikia. Tačiau jeigu segregacija egzistuoja, tada, be abejo, studentai jaučiasi atskirti, gyvenantys tik savo „burbule“.
Studijų metais tyriau užsienio studentus iš Libano, Izraelio, Pakistano. Net po kelerių metų, praleistų Lietuvoje, jie nebuvo čia labai laimingi, jautėsi izoliuoti. Pagrindinis jų nusiskundimas buvo tai, kad jie turi atskirą fakultetą užsienio studentams ir bendrauja tik tarpusavyje, o jokio kontakto su vietiniais nėra.
Studijavote, gyvenote ir Didžiojoje Britanijoje, JAV, Indijoje, Azijoje. Kaip apsisprendėte dirbti Lietuvoje?
Baigdamas studijas tiesiog pagalvojau, kad vis dėlto būtų naudinga dėstyti Lietuvoje, skleisti idėjas, susijusias su kultūriniu kitoniškumu, kitokiomis kultūrinėmis, meninėmis praktikomis. Lietuvoje labai nedaug kas apie jas išmano, todėl susidarė savotiškas intelektualinis vakuumas šioje srityje.
Kuo naudinga apie tai kalbėti?
Nes jauni žmonės yra palanki terpė skleisti pozityvioms mintims apie kultūrinį kitoniškumą, laužyti stereotipams. Viešojoje erdvėje dominuojant kultūriniams iškraipymams (tai gali būti ir pozityvus, tačiau neatitinkantis tikrovės straipsnis apie Indiją, keliones po tolimas šalis), žmonės susiformuoja tikrovės neatitinkantį požiūrį. Taip susidaro sąlygos skleistis ksenofobijai, nesupratimui, kuriuo gali pasinaudoti įvairios politinės jėgos.
Tarpkultūrinis supratimas, jo ugdymas universitete studentus paruoštų tolesniam gyvenimui. Faktas, jog Lietuvoje imigrantų tik daugės, ir jauni žmonės turi būti pasiruošę žiūrėti į tai pozityviai.
Neigiamas požiūris į imigrantus nėra naujiena – kitos Europos valstybės jį dar prisimena.
Tam, kad požiūris pasikeistų, turi praeiti laiko. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją maždaug 8-ajame dešimtmetyje plūstelėjo imigrantų iš įvairių šalių – Pakistano, Indijos, buvusių kolonijų Karibų salose – banga. Tuo metu viešbučių, restoranų iškabos skelbė: „Jokių šunų, jokių juodaodžių.“ Šiandien situacija yra iš esmės pasikeitusi.
Ką atvykėliai iš kitų šalių gali mums duoti?
Pats klausimas negatyvus, nes iš karto suponuoja, jog mes turėtume tikėtis iš jų pasipelnyti. Kalbant apie šiandienes realijas derėtų klausti: o ką mes galėtume jiems duoti? Mūsų moralinė pareiga – padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Pirmiausia mes turime duoti, o tada tikėtis, jog, pavyzdžiui, imigrantai ar pabėgėliai integruosis ir taps naudingi ekonomine, demografine ar kita prasme.
Iš tiesų tai, ką mums gali duoti imigrantai, – tai integruoti gana provincialią Lietuvą į globalų kultūrinį kontekstą.
Tačiau juk pas mus nevyksta masiškai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos gyventojai. Ar galime kalbėti apie globalumą?
Globalumas – gana sudėtinga sąvoka. Tai nereiškia, kad tam, jog Lietuva taptų globali, į ją turėtų atvažiuoti po lygų skaičių žmonių iš Indijos, Sirijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio valstybių. Globalumas – tai atvirumas pasauliui, kitoniškumui. Šį atvirumą, aiškesnį pasaulio pulso suvokimą gali duoti imigrantai, kad ir atvykę iš vienos valstybės.
KTU