Modernios medicinos tėvu laikomas Hipokratas yra sakęs, kad pirmiausia turėtų būti gydoma žodžiu, tada augalu ir tik tuomet peiliu. Peilis mūsų laikais atitiktų ne tik chirurginius įrankius, bet ir įvairius cheminius preparatus, nuo kurių dažniausiai ir prasideda šiandienis bet kurių ligų gydymas. Tačiau vis dažniau gydant įvairius negalavimus prisimenami ir augalai. Jų gydomąjį poveikį organizmui tyrinėja atskira medicinos sritis – fitoterapija. Ir nors dar neretai ji painiojama su paprasčiausia liaudies medicina, šios srities atstovas, žolininkas-vaistininkas Virgilijus Skirkevičius sako, kad, siekiant iš tiesų padėti savo sveikatai, būtina naudoti tai, kas patvirtinta mokslo, ir remtis patikima informacija.
Fitoterapija – pagalba sveikatai iš augalų
Anot V. Skirkevičiaus, neretai klaidingai suvokiama, kad fitoterapijos šalininkai siekia visiškai atsisakyti įprastų gydymo būdų ir juos pakeisti įvairiais žolelių ekstraktais, mišiniais ar arbatomis. Tačiau šiuolaikinės medicinos pasiekimais, žolininko teigimu, fitoterapijos atstovai neabejoja, o į žmonių gydymą žiūri iš holistinės perspektyvos.
Holistinė medicina – tai kompleksinio gydymo koncepcija, kuri teigia, kad serga ne pavieniai organai, o visas organizmas. Liga yra individuali ir kiekvieno žmogaus organizme vystosi skirtingai. Būtent todėl reikalingas individualiai asmeniui pritaikytas gydymas.
„Be abejo, cheminiai preparatai šiandien gali efektyviai gydyti daugelį ligų. Vis dėlto reikia suprasti, kad kuo stipresnis vaisto poveikis, kuo greičiau jis numalšina uždegimus ar infekcijas, tuo didesnį šalutinį poveikį jis gali turėti ir pakenkti sveikoms organizmo dalims. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad stiprūs vaistai gali labai apkrauti kepenis ar pakenkti kitiems organams. Užtenka pasižiūrėti į bet kurio šiuolaikinio vaisto vartojimo instrukcijoje išvardytus galimus šalutinius poveikius. Būtent čia išryškėja augalų nauda – jie gali tapti natūraliu apsaugos diržu, padedančiu kompensuoti neigiamą cheminių vaistų poveikį“, – sako V. Skirkevičius.
Svarbu nevartoti bet ko
V.Skirkevičiaus teigimu, kovoje su ligomis augalai gali tapti svarbiais pagalbininkais, turinčiais tiek pagalbinę gydomąją, tiek apsauginę funkciją. Tačiau vartojant augalinius preparatus ar žoleles irgi reikia būti atsargiems, nes, vartojant netinkamai, taip pat galima sau pakenkti.
„Be abejo, jei geriate tik ramunėlių ar čiobrelių arbatą, turbūt nėra dėl ko nerimauti. Tačiau jei siekiate sau padėti stipresnį poveikį turinčiomis vaistažolėmis, reikėtų būti atsargiems. Matyt, nedaugelis ryžtųsi vartoti įvairius įprastus cheminius vaistus, jei jų sudėtyje esančių veikliųjų medžiagų kiekis būtų pamatuotas iš akies, o sudėtis būtų improvizuota. Taigi vartojami augaliniai preparatai taip pat turėtų būti patikrinti ir paruošti pagal labai tikslias receptūras. Būtent tai ir yra fitoterapijos sritis“, – sako V. Skirkevičius.
Stipresnį poveikį turinčios vaistažolės – vaistas tik tada, kai tinkamai paruoštas
Kaip pavyzdį V. Skirkevičius mini Lietuvoje augančią ugniažolę, kuri gali būti labai naudinga siekiant pagerinti tulžies apytaką ar kovoti su vėžiu. Ugniažolė turi daug alkaloidų ir glikoproteinų – šios medžiagos labai svarbios su onkologinėmis ligomis kovojantiems ligoniams. Ugniažolių alkaloidai neveikia sveikų organizmo ląstelių, tik piktybines, ypač adenokarcinomas, sarkomas, melanomas. Ugniažolių glikoproteinai taip pat veikia tik pakitusį audinį ir jo ląsteles. Dėl to ugniažolių preparatai naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant onkologines ligas.
Tačiau naudos galima gauti tik tuomet, jei ugniažolių preparatai yra tinkamai paruošti. Kitu atveju organizmui galima ir pakenkti. Internete dalijamasi įvairiais ugniažolių arbatų ar užpilų receptais, tačiau, nežinant tikslių ugniažolių dozių, ruošiant arbatas ar raugus patiems, galima apnuodyti kepenis.
„Ugniažolių, kaip ir daugelio kitų augalų, preparatai veiksmingi ir saugesni yra tuomet, kai naudojami kartu su kitomis vaistažolėmis, kai žinomos tikslios jų proporcijos ir dozės. Kaip ir visų kitų vaistų atveju, reikėtų vartoti tik patikrintus, dozuotus, saugius ir Lietuvoje registruotus žolinius preparatus, už kuriuos atsako jų gamintojai. Neretai žmonės, kurie serga, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis, bando griebtis šiaudo ir blaškosi tarp įvairiausių nepatvirtintų gydymo būdų, abejotinų ir net pavojingų alternatyvų. Dėl to svarbu, kad gydytojai padėtų pacientams atskirti, kas jiems gali būti naudinga, o kas – ne“, – teigia V. Skirkevičius.
Atmetant fitoterapiją, neišnaudojamas didelis potencialas
Nors fitoterapija yra atskiras mokslas, deja, medikų bendruomenėje taip pat dar neretai vyrauja požiūris, atmetantis bet kokį pagalbinį gydymą fitoterapija. Pasak žolininko-vaistininko, galbūt taip yra todėl, kad šio mokslo nemoko universitetuose, o fitoterapeuto specialybė tik pastaruoju metu atsiranda kai kurių universitetų studijų programose. Dėl to ligoniai alternatyvų ieško patys ir jų randa, tačiau nebūtinai tinkamų, o neretai patenka ir į šarlatanų rankas.
V. Skirkevičiaus teigimu, visos medicinos šakos dėl žmonių sveikatos turėtų veikti išvien, o pagrindinis fitoterapijos tikslas – padėti gydyti organizmą, sumažinti neigiamą šalutinį kitų vaistų poveikį, pagerinti žmogaus savijautą po sekinančio gydymo, stiprinti imunitetą ir atskiras organizmo funkcijas. V. Skirkevičiaus įsitikinimu, visai atmetant gydymą augaliniais preparatais, netenkama per tūkstantmečius patvirtinto medicinos potencialo. Vis dėlto labai svarbu dėl konkrečių fitoterapijos priemonių tartis su profesionaliais šios srities atstovais ir vartoti tik vaistinėse įsigytus dozuotus augalinius preparatus, kurių sudėtis ir poveikis organizmui yra tiksliai žinomi.