Dideli pinigai ir garsios žaidėjų bei trenerių pavardės dar nėra pergalių garantas krepšinio aikštėje. Motyvacija, geras mikroklimatas ir savo vietos bei funkcijos komandoje žinojimas yra raktas į didžiausius trofėjus. Kauno technologijos universiteto (KTU) Edukologijos katedros docento Gintauto Cibulsko teigimu, daugelį čempioniškų savybių turi viena garsiausių Lietuvos komandų – Kauno „Žalgiris“.
Lyderystės specialistas G. Cibulskas „Žalgirio“ komandą ir atskirus jos krepšininkus ne kartą yra konsultavęs ir tebekonsultuoja apie nusiteikimą, vienybę treniruotėse ir krepšinio aikštėje, krepšininkų potencialo atskleidimą, kad ekipa veiktų tarsi gerai suderintas mechanizmas.
Specialistas akcentuoja, jog šiuolaikinėje profesionalioje ekipoje yra ypač sunku sukurti terpę, kurioje visi krepšininkai jaustųsi kaip šeima ir rūpintųsi ne tik asmeniniais, bet ir komandos rezultatais.
KTU docentas G. Cibulskas mielai sutiko papasakoti apie sunkumus, kylančius formuojant profesionalią krepšinio komandą, žaidėjų motyvaciją ir trenerių bendravimo su krepšininkais ypatumus.
Kas yra svarbiausia siekiant suburti profesionalią sporto komandą, pavyzdžiui, tokią kaip Kauno „Žalgiris“?
Siekiant suburti profesionalią komandą, neužtenka tik surinkti gerus žaidėjus į vieną komandą. Komanda yra kur kas daugiau. Žinoma, sportininkų meistriškumas yra labai svarbus ir daug ką lemia, tačiau to tikrai neužtenka. Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai ekipos su pajėgiausiais Europos (ir ne tik) krepšininkais pralaimi vien dėl to, kad jie žaidžia ne kaip vienas kumštis.
Nemažai dėmesio siūlyčiau skirti vadinamajai psichologinei komandos formavimo pusei, kuri yra daug sudėtingesnė. Visų pirma joje atsispindi toks reiškinys, kaip žaidėjų suderinamumas. Įsivaizduokime, jeigu komandoje bus 2 ar 3 lyderiai, didelė tikimybė, jog jie tarpusavyje pradės konkuruoti siekdami asmeninių tikslų. Arba žaidėjas nežino savo vaidmens komandoje, po kiek laiko jis ims jaustis labai nelaimingas ir neduos komandai to, ką galėtų duoti, o ekipoje visada svarbu pasiekti sinerginį efektą, kad komanda visiškai panaudotų visų žaidėjų potencialą.
Komanda yra toks darinys, kur kiekvienas žaidėjas turi savo asmeninius interesus ir kartais šie interesai iš dalies arba visai nedera su komandos interesais, būtent todėl visų asmenybių bei jų interesų suderinimas su komandos interesais ypač svarbus formuojant profesionalų krepšinio klubą. Kiekvienas ekipos narys turi žinoti, koks jo vaidmuo komandoje, ko iš jo tikimasi ir kur jis gali pasireikšti. Krepšininkas turi suprasti, kodėl jis yra būtent šioje komandoje, šioje vietoje ir kokie jam keliami lūkesčiai.
Kas labiausiai motyvuoja žaidėjus dirbti ir stengtis dėl komandinės, o ne asmeninės sėkmės?
Veiksnių yra daug ir labai įvairių, tačiau sportininkus visada įkvepia pojūtis, kad jie gali iškovoti titulą. Sezonas yra labai ilgas ir jeigu jo metu komanda supranta, kad tikrai yra pajėgi laimėti ne kelias rungtynes, o visą čempionatą – tuo atveju savo interesus pamina net didžiausi egoistai.
Kuo arčiau finalinės tiesiosios, tuo susitelkimas didesnis, o darbas sklandesnis. Pats jausmas, kad tu gali pasiekti išsvajotą tikslą ir pasipuošti medaliais, nepaprastai suvienija žmones. Krepšinis žaidžiamas tam, kad komanda laimėtų trofėjų, o ne pavienes rungtynes.
Kas padeda atsiskleisti ir integruotis tiems žaidėjams, kurie išvyksta karjeros laiptais kopti svetur?
Viskas priklauso nuo komandos ir ypač nuo trenerio, pas kurį sportininkas papuls. Jeigu treneris mato kiekvieno žaidėjo talentus ir privalumus, jeigu mato, kurioje dėlionės vietoje jį panaudos, – atsiskleisti lengviau. Žinoma, yra ir tokių trenerių, kurie neįžvelgia žaidėjo potencialo ir neišnaudoja krepšininko gabumų. Tokiu atveju žaidėjas gali jaustis nevisavertiškai.
Europoje yra tokių ekipų, kuriose mokami dideli atlyginimai, tačiau rezultatai nedžiugina tos komandos vadovų, gerbėjų, pačių krepšininkų. Net talentingiausi didžiausius honorarus gaunantys krepšininkai neatneš klubui pergalės, jeigu jų nevienys bendras tikslas, jeigu jie neturės tikslios vietos komandoje. Sportininkai gali labai stengtis, bet jiems taip ir nepavyks atsiskleisti, jeigu treneris nenukreips jų tinkama linkme.
Pavyzdžiui, Kaune klubo vadovai, personalas tiesiog gyvena „Žalgirio“ dvasia ir ji tvyro visur aplinkui. Net įėjęs į areną jauti, kaip žaidėjų, personalo ir fanų širdys pulsuoja vienu ritmu. Sportininkai jaučia tiek vidinį, tiek išorinį sirgalių palaikymą. Čia yra sudarytos vienos geriausių, jei ne pačios geriausios, Europoje sąlygos žaidėjų treniruotėms, reabilitacijai, individualiam tobulėjimui. Čia pritapti ir atsiskleisti lengviau, nes jautiesi kaip didelėje šeimoje, iš visų pusių esi lydimas daugybės teigiamų emocijų.
Minėjote, jog treneris atlieka didelį darbą atskleisdamas žaidėjų stiprybes. Ar jis atsakingas ir už komandos atmosferą?
Net patys mažiausi dalykai veikia tvyrantį bendrą klimatą, tačiau trenerio gebėjimas suvienyti komandą ir palaikyti joje stabilumą yra pats svarbiausias. Geriausia, kai visą vidinę terpę kuria būtent pagrindinis vadas. Žinoma, visi kiti klubo darbuotojai prisideda, bet šio žmogaus vaidmuo ypatingas. Jis praleidžia su žaidėjais labai daug laiko ir geriausiai supranta, kaip elgtis tam tikromis situacijomis.
Sportininkams didelę įtaką daro artimieji ir sirgaliai. Kodėl sakoma, kad namuose žaisti daug lengviau? Juk lanko dydis ar atstumas iki jo visose aikštelėse vienodas. Palaikymas – itin svarbus variklis, vedantis pirmyn, o namų sienų jaukumas ir aidinčių plojimų persmelkta aplinka suteikia jėgų.
Kokius santykius su savo komandos nariais turėtų palaikyti treneris? Ar tiesa, kad itin sunku neperžengti ribos ir neprisileisti žaidėjų per arti?
Sunku pasakyti, koks variantas būtų pats geriausias. Visi treneriai yra skirtingos asmenybės ir turi individualius bendravimo gabumus: vienas griežtas, kitas draugiškas, vienas keikiasi, o kitam užtenka tik piktai pažiūrėti. Svarbu, kad būtų pasiekti tikslai.
Geriausia, kai treneris sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp draugiškumo ir atstumo, kai žaidėjai trenerį gerbia ir pasiruošę kautis ne tik dėl klubo, ne tik dėl savęs, bet ir dėl trenerio. Ta riba tarp pagarbos ir draugiškumo yra labai plona, todėl ypač rungtynių metu tos ribos peržengti nereikėtų, juk žaidėjai yra kareiviai, kurie eina į mūšį, ir čia jau ne vieta ilgoms diskusijoms, jie turi pasitikėti treneriu ir vykdyti jo nurodymus.
Šilti santykiai yra gerai, bet komandoje turi būti jaučiama, kas yra vadas ir kas diriguoja paradui. Tiesa, ir žaidėjai visi skirtingi: vieni labai intelektualūs, apsiskaitę, su jais gali leistis į gilesnes diskusijas, kiti daugiau sportinio charakterio ir jiems patinka griežtesnis žodis. Tik didelio meistriškumo treneriai jaučia, kokie yra jų komandų nariai, ir žino, kaip su kiekvienu rasti bendrą kalbą.
Ką galėtumėte rekomenduoti jaunam krepšininkui, norinčiam patekti į profesionalią komandą, tokią kaip Kauno „Žalgiris“?
Siūlyčiau apsišarvuoti tikėjimu ir kantrybe, būti tvirtam. Tikint savimi galima daryti stebuklus. Sportininkas niekada negali manyti, kad yra prastesnis už kitus: pasitikėjimas savimi šiame kelyje užima ypatingą vietą. Kantrybė reikalinga tam, kad neatsibostų ir užtektų jėgų sunkiai dirbti. Suderinus abu dalykus galima daug ko pasiekti.
Žinau daugybę atvejų, kai jaunimo rinktinėse lyderiais buvę žaidėjai šiandien yra toli nuo sportinių aukštumų. Tie, kurie kantriai dirbo, tikėjo tuo, ką daro, pasiekė savo. Charakteris ir užsispyrimas taip pat labai svarbu. Tikras sportininkas turi nepasiduoti ir atsilaikyti labai nemaloniomis situacijomis.
Galiausiai labai svarbus mylimų žmonių palaikymas. Artimųjų tikėjimas yra didelis stimulas siekiant išsvajoto tikslo… ir ne tik krepšinyje.
KTU