Kovo 25 d. Ignalinos krašto muziejuje ignaliniečiai buvo mokomi verbų rišimo. Susirinkę maži ir dideli šio gražaus amato gerbėjai norėjo patys sukurti savo verbą, gal net panašią į tautodailininkės Zofijos Laurinėnienės atsineštąsias.
Kaip sakė muziejininkė Marija Kirkienė, pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 metais. Tradicinė lietuvių verba – tai paprasčiausia kadagio puokštelė, pagyvinta tujos, išsprogusio gluosnio ar žilvičio šakele. Parsineštą iš bažnyčios verbą žmonės užkišdavo už švento paveikslo, laikydavo pagarbiai. Bet prieš tai namiškius smagiai verba pamušdavo sakydami: „Ne aš mušu, verba muša, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas.“ Verbos, kurias jau daugiau nei dešimtmetį riša mokymams vadovavusi ignalinietė Zofija, dar vadinamos Vilniaus krašto verbomis. Dabar jos išplitusios po visą Lietuvą ir yra tikrai populiarios.
Tokios verbos rišamos prie pagaliuko siūlu tvirtinant sausus žolynus, jos būna įvairiausio dydžio ir formos. Visą grožį lemia tinkamai sudžiovinti bei suderinti augalėliai. Kaip sakė ponia Zofija, vienas žoleles ji suskinanti vasarą pievose, kitas pati darže užsiauginanti. Kiekviena rišėja turi savo mėgstamas verbas, kurias dažniausiai komponuoja. Zofijos verbose puikuojasi rugiai, smilgų, viksvų viršūnėlės, kraujažolės, sausutės, linai, šlamučiai, kiškio uodegėlės. Labai svarbu žolynus suskinti tinkamu metu, paskui surištus į šluoteles gerai išdžiovinti.
Mokymuose dalyvaujantiems vaikams ir suaugusiesiems moteris aiškino ir rodė, kaip pradėti rišti verbą. Kiekvienas gavo po pagaliuką, siūlo ir galėjo rinktis jam patinkančias žoleles. Darbas vyko labai smagiai. Verbų rišimas Zofijai tapo jos pomėgiu ir geriausiu laisvalaikiu, jis visada suteikia gerų minčių, nuramina. Tuo netrukus įsitikino ir pamokėlės dalyviai. Kiekvienas jų buvo toks susikaupęs, kad, rodės, jokių kitų minčių galvoje nebeliko, tik džiaugsmas dėl vis gražėjančios savos verbos.
Parengė Lina Kovalevskienė