Sausio 19 d. Ignalinos krašto muziejuje gražiu renginiu pradėti Etnografinių regionų metai. Susirinkusieji klausėsi folkloro ansamblio „Čiulbutė“ dainų, apžiūrėjo sertifikuotų amatininkių Marijonos Lukaševičienės ir Vladės Adomavičienės dailiųjų dirbinių parodas. Muziejininkė Marija Kirkienė pristatė aiškiai nubrėžtų sienų neturinčius ir tik istoriškai ir kultūriškai apibrėžiamus Lietuvos etnografinius regionus, pasižyminčius savita tarme, tradicijomis ir papročiais. Kalbėta apie kultūros paveldo, ypač senųjų amatų, išsaugojimo svarbą, kurią įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimas ir paskelbė 2015-uosius Etnografinių regionų metais. Šiemet bus siekiama telkti visus Lietuvos etnografinius regionus, įvairiapusiškai atskleisti savitą jų kultūrą, papročius, gyvenimo būdą.
Renginyje Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys pasidžiaugė turtinga Rytų Aukštaitijos etnografine kultūra. Ansamblio „Čiulbutė“ vadovei Sigutei Mudinienei bei amatininkėms Marijonai Lukaševičienei ir Vladei Adomavičienei vicemeras dovanojo krašto kultūros paveldą pristatančius leidinius ir Ignalinos kalendorius. „Mano kartos žmonės dar mena daugelį papročių, dar pažįsta senuosius darbo įrankius, o štai mūsų vaikai jau nutolę nuo to kultūrinio paveldo. Vis mažėja kaimo gyventojų, vis labiau užmirštamas rankų darbas – audimas, verpimas, vėlimas ir kt., todėl reikia ne tik prisiminti, bet ir puoselėti senuosius amatus, kad jie netaptų tik muziejine vertybe“, – sakė vicemeras.
„Rytų Aukštaitijos folkloras labai ypatingas. Giliai mes jaučiame, todėl ir dainuojame tiek daug lyriškų dainų, ypač didžiuojamės savo sutartinėmis“, – kalbėjo ansamblio „Čiulbutė“ vadovė Sigutė Mudinienė. Ji dar priminė, kad šiais metais mūsų krašte bus minimos liaudies dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės 160-osios gimimo metinės. „Čiulbutė“ nori parengti jos dainų repertuarą, o renginio dalyviams padainuota viena daina iš K. Skrebutėnienės lobyno.
Negalima nepasidžiaugti, kad ansamblis „Čiulbutė“ yra tarsi šio etnografinio regiono veidas. Jo nariai atlieka autentiškas, daugiausia pačių surinktas Ignalinos krašto dainas, šoka ratelius, pasakoja tarmiškas istorijas, žaidžia žaidimus, taigi ne tik perteikia, bet ir saugo, puoselėja liaudies papročius, tradicijas. Dalyvauja įvairiuose renginiuose, šventėse, folkloro festivaliuose rajone, Lietuvoje ir užsienyje, pasirodo Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Ansamblio nuopelnai krašto kultūrai įvertinti savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų premija. Šiais metais ansambliui, matyt, tikrai nestigs koncertinės veiklos ir naujų patirčių.
Marijona Lukaševičienė renginyje pristatė veltinių ir kitų vilnos gaminių parodėlę, pasakojo apie Šiūlėnuose esantį amatų centrą, sėkmingus projektus, kuriuos kartu su bendruomenės nariais pavyko įgyvendinti. „Į tuos darbus įdedi savo emocijas, mintis, vilna nuramina, padeda atsipalaiduoti“, – sakė moteris ir vylėsi, kad šiais metais amatininkai bei jų veikla sulauks ir tikros pagalbos, o ne tik gražių žodžių. Bet juk svarbūs ir gražūs žodžiai. Jų negali išvengti pristatydamas šią amatininkę. M. Lukaševičienė daugiau kaip 30 metų puoselėja aukštaitiškas tradicijas ir tautinį paveldą, savo žiniomis daug padeda žemdirbiams. Ši veikli moteris vadovauja Ignalinos rajono ūkininkų sąjungai, Šiūlėnų kaimo bendruomenei, yra savivaldybės tarybos narė. Įvairiomis veiklomis užsiimanti M. Lukaševičienė turi keletą garbingų apdovanojimų („Kaimo spindulys“, „Visur ir visada pirma“, „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“ ir kt.).
Kita maloni akiai ir širdžiai renginyje pristatyta rankdarbių parodėlė – tai Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatės Vladės Adomavičienės siuvinių ir siuvinėjimo rankdarbiai. „Mes turime tiek daug gerų ir darbščių žmonių, tik reikia juos pastebėti, paskatinti“, – sakė ponia Vladė, jau daug metų garsėjanti savo nuostabiais rankdarbiais. Ši moteris Ignalinos kraštą garsina rajono ir respublikinėse parodose, ji dalyvavo daugybėje Dainų švenčių, taip pat parodose Vokietijoje, JAV. Kaip pati sakė, stengiasi, kad sukurti daiktai – suknelės, rankinės, servetėlės ir kitos grožybės – būtų funkcionalūs, nešiojami ir naudojami.
Vladė Adomavičienė dar yra ir kaimo turizmo sodybos šeimininkė, krašto paveldą puikiai pristatanti savo svečiams iš Lietuvos ir užsienio šalių. Savo namuose tautodailininkė įrengusi nuolatinę ekspoziciją. Ir ji pati dažniausiai vilki išskirtinius savo rankų darbo drabužius, su didele meile sukurtus ir todėl taip žavinčius…
Toks buvo pirmasis Etnografinių regionų metų renginys Ignalinoje – sušildytas liaudies dainomis, papuoštas dailiųjų amatų darbais. Malonus pabuvimas nedidelėje draugijoje, mąstant apie visus mus išauginusį lietuviškąjį gyvenimo būdą, palaikančią ir stiprinančią tautos kūrybinę galią, giliausius senosios kultūros klodus.
Parengė Lina Kovalevskienė