Ignalinos krašto muziejuje vasario 22 dieną atidarytas renginių ciklas „Dvarų istorijos“. Kalbėta apie naujam gyvenimui prikeltus Ignalinos krašto dvarus, pristatyta architekto Arūno Eduardo Paslaičio paroda „Lietuvos dvarų piešiniai“. Renginį muzika praturtino Dūkšto kultūros namų darbuotojos Agnė Umbrasienė ir Dangutė Urbonienė.
Muziejaus direktorė Renata Veličkienė susirinkusiuosius pakvietė pakeliauti po Ignalinos dvarus ir pasidžiaugti kai kurių jų atgimimu. Rodytos nuotraukos ir pasakota apie Dūkšto, Vidiškių, Meikštų ir Paliesiaus dvarus. Dūkšto dvaras dabar tvarkomas, jis nuolat gražėja. Vidiškių dvaras priklauso verslininkui Kęstučiui Mozeriui. Savininkas maloniai bendrauja su vietos bendruomene, savivaldybe, todėl čia kartais surengiami prasmingi ir gražūs renginiai, koncertai. Meikštų dvare įkurtas didžiausias Lietuvoje priklausomybių centras. Puikiai sutvarkyti jo pastatai, graži aplinka dabar tarnauja žmonių dvasios sveikatinimui. Gražus atgimimo pavyzdys matomas Paliesiaus dvare.
Kaip sakė Paliesiaus dvaro atstovė Birutė Danilevičienė, šis dvaras iš griuvėsių prikeltas prieš keletą metų. 2010−2013 m. pasinaudojant Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondų parama, vertingas architektūrinis ansamblis restauruotas ir atstatytas iš griuvėsių. Tai vienas geriausių restauracijos projektų Lietuvoje. Dėl savo architektūrinės, istorinės ir landšaftinės vertės dvaras įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo objektų registrą. Šiandien dvare teikiamos apgyvendinimo, maitinimo ir reabilitacinės paslaugos, taip pat vyksta įvairūs kultūriniai ir šviečiamojo pobūdžio renginiai.
Parodos autorius architektas Arūnas Eduardas Paslaitis labai įdomiai pasakojo apie savo profesiją, darbus ir pomėgį, kuris tarsi sujungia praeitį ir dabartį. A. E. Paslaitis stengiasi užfiksuoti ir išsaugoti senąją kultūrą, senąjį pasaulį. Gal todėl architektas ir vadinamas paveldo saugotoju. Jo teigimu, be praeities metamorfozių negali būti ir ateities kūrybos. 1968 m. atvykęs gyventi ir dirbti į Vilnių, pradėjo piešti bažnyčias, koplyčias, varpines. Kai, kaip pats teigia, ėmė trūkti „pastatuose paties gyvenimo paliktų ženklų“, perėjo prie dvarų piešimo. Architektas keliauja ir dokumentiškai tiksliai fiksuoja dvarus, rūmus, medinius liaudies architektūrai artimus trobesius, apleistus parkus ir kt. Keliauja ne tik po Lietuvą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklų ieško Baltarusijoje, Ukrainoje, Kaliningrado srityje. Jo paveikslai tiesiog įspūdingi, lyg seno kino filmo ar pasakos vaizdai – realizmas su romantizmo priemaiša. Grafitu, anglimi, tušu, spalvotais pieštukais ar akvarele sukurtuose piešiniuose stengiasi užfiksuoti pastato dvasią, tačiau visada laikosi ir ypatingo tikslumo. A. Paslaičio piešiniai yra vertingas istorijos šaltinis. Parodoje „Lietuvos dvarų piešiniai“ taip pat yra Paliesiaus dvaro buvusių griuvėsių piešinys.
Lietuvos nacionalinis muziejus išleido A. E. Paslaičio albumą „Dvarų piešiniai“. Jame įamžinti ir daugelio Vilniaus apskrities rajonų dvarai, malūnai, koplytėlės. Autorius sakė iš viso turintis apie 600 paveikslų. Ignaliniečiai buvo sužavėti dvarų piešiniais, architektui jie uždavė nemažai klausimų ir apie kūrybą, ir apie kultūros paveldo išsaugojimą, Valdovų rūmus, Vilniaus aukštutinės pilies atstatymo projektą ir kt.
Parengė Lina Kovalevskienė