Gėrimas (pelnas) mūsų – problemos jūsų! Tokiu šūkiu galime apibendrinti šiandienę alkoholio kontrolės politiką Lietuvoje, kurioje alkoholio žala kitiems, o ne pačiam geriančiajam yra ignoruojama ir kuri paremta trimis teiginiais: pirma, alkoholio vartojimas yra kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas; antra, nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia geriančiojo sveikatai; trečia, alkoholio pramonė duoda naudą šalies ūkiui.
Dabartinis alkoholio kontrolės politikos tikslas yra sutelktas į vartojimo bei žalos sveikatai ir ūkiui mažinimą: „mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui“. Visiems suprantamas teiginys, kad pardavimas didina pelną, o didėjantis pardavimas didina vartojimą. Todėl pagal tokią tikslo formuluotę negali būti išvengta žalos ūkiui, jei bus gerokai sumažintas alkoholio prieinamumas ir vartojimas. Alkoholio vartojimo, jo daromos ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos taisyklėse numatoma, kad turi būti skaičiuojamos girtaujančios šeimos, kuriose auga vaikų. Tik galima užduoti klausimą: ar vaikams nuo to tampa geriau? Apibendrinsiu – alkoholio kontrolės politikos tiksluose nė su žiburiu nerasime alkoholio žalos kitiems nei pats geriantysis.
2008 m. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga buvo pirmoji valstybinė institucija nuo pat nepriklausomybės atgavimo, kuri pripažino alkoholio keliamą žalą vaikams, tai yra kitiems nei pats geriantysis. Neabejotinai alkoholio žalą skaudžiausiai patiria vaikai, moterys ir seneliai. Žala įvairi – nuo nepriežiūros iki smurto ir nužudymo. Tačiau alkoholio žalą patiria ir socialiniai darbuotojai, policininkai, medikai ir visi kiti piliečiai, kuriems tenka akis į akį susidurti su agresyviu neblaiviu asmeniu. Taigi kai alkoholio kontrolės tikslas sutelktas tik ties laisvu vartojimo pasirinkimu, geriančiojo sveikata bei žalos ūkiui mažinimu, atrodytų, kad asmenys, tai yra kiekvienas iš mūsų, neturime teisių, mūsų saugumas nėra alkoholio kontrolės tikslas. Sovietinės blaivyklos buvo panaikintos, nes jose buvo pažeidžiamos žmogaus teisės. Paradoksalu, bet mūsų šalyje piktnaudžiaujančio alkoholiu ir nesutinkančio gydytis asmens teisės yra viršesnės nei šalia jo esančių vaikų, artimųjų ar tiesiog jam po akimis ne laiku ir ne vietoje pasipainiojusių nepažįstamųjų. J. S. Milis savo traktate „Apie laisvę“ rašė, jog socialinės žalos principas yra vienintelė pateisinama priežastis riboti veiksmų laisvę, kad būtų išvengta žalos kitiems, kad sukelta žala būtų suvaldyta. Žalos mastai išties dideli: nuo alkoholio apsvaigę asmenys įvykdo 75 % visų smurto artimoje aplinkoje ir 75 % smurto viešosiose vietose nusikaltimų, o nužudymo atveju procentas dar didesnis.
Pagrindinė atsakomybė valstybei
Diskusijos apie piktnaudžiavimo alkoholiu problemą dažnai krypsta į visuomenės, šeimos kaltinimą, esą jie nesugebėjo padėti, nepadėjo piktnaudžiaujančiam alkoholiu asmeniui. Deja, apsvaigęs nuo alkoholio asmuo gali žalos nesuvokti, prašyti jam pačiam pražūtingos „pagalbos“, o nesutikus jos suteikti gali imtis priemonių. Tyrimai rodo, kad devyni iš dešimties tiesiogiai su girtaujančiu asmeniu susiduriančių asmenų yra patyrę vienokios ar kitokios žalos. Tokie šalia alkoholiko esantys žmonės yra perėję sunkius kelius, kai geranoriškumo kreditai seniai visi išnaudoti, o jų psichinė sveikata pašlijusi dėl to, kad gyvenimas sukasi vien aplink geriančiojo poreikius. Kodėl jie turi būti iškelti aukščiau nei vaikų, senelių, moterų ir bendrai visuomenės saugumo poreikiai?
Tiek geriantysis, tiek valstybė turi prisiimti pagrindinę atsakomybę už saugumo išsaugojimą, žalos mažinimą. Šeimos nariai, bendruomenė gali geranoriškai padėti ir padės, jei jų vaidmuo bus pagalba, o ne pagrindinė atsakomybė. Dažniausiai piktavalių geriančiųjų žalojamiems žmonėms patiems reikia pagalbos, nes jie jau palūžę dėl nepakeliamos naštos, išsigandę, praradę norą gyventi. Ir nereikia jų kaltinti. Jiems reikia padėti, kaip ir norintiesiems atsisakyti nesaikingo alkoholio vartojimo ir išmokti gyventi kitaip, nežalojant nei savęs, nei kitų.
Alkoholio kontrolės reformos būtinybė
Alkoholio tikslo apibrėžtis suponuoja atitinkamų valstybės institucijų veiklos kryptis, pasirenkamas priemones tikslams pasiekti. Kam, pavyzdžiui, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dirbti, kad būtų mažinama alkoholio žala kitiems nei geriantysis, jei pagrindinis alkoholio kontrolės įstatymas specialios programos tam nenumato? Žinoma, galima inicijuoti – tai reikštų darbo padaugėjimą, įtampą, bet kartu ir prasmingą darbą kuriant Lietuvos gerovę. Alkoholio kontrolės politikos tikslo performulavimas ir atitinkamų priemonių pasirinkimas, leidžiantis apsaugoti vaikus, moteris, senelius ir eilinius piliečius nuo alkoholio poveikio daromos žalos, kaip ir pačius geriančiuosius nuo pačių savęs, yra didelis darbas, reikalaujantis drąsos, ryžto, didelių moralinių išteklių, visuomenės palaikymo ir tinkamo materialinių išteklių perskirstymo.
Pritarčiau vidaus reikalų ministrui S. Skverneliui ir kitiems, teigiantiems, kad reikia mažinti alkoholio prieinamumą. Šis mažinimas turi turėti aiškų tikslą – mažinti alkoholio žalą geriančiajam ir kitiems, didinti piliečių saugumą. Turi būti suformuluoti aiškūs tikslai, numatytos priemonės, planai, kuriuose būtų įsipareigota sumažinti alkoholio paveiktų asmenų smurtą viešosiose vietose, artimoje aplinkoje. Mokslininkai yra įrodę, kad alkoholio vietų tankis, kaina, pardavimo laikas turi didelį poveikį alkoholio vartojimui ir su tuo susijusiai žalai. Jomis pasinaudojus galima gerokai sumažinti alkoholio suvartojimą.
Deja, Lietuvoje šiomis priemonėmis alkoholio kitiems daromai žalai suvaldyti nesinaudojama. Pavyzdžiui, licencijos yra visiškai nepanaudojamos alkoholio vietų tankiui ir socialinei alkoholio žalai mažinti, nes licencijų skaičius nėra ribojamas nei geografiniame vienete, nei pagal tam tikrą gyventojų skaičių. Jos išduodamos neterminuotam laikotarpiui. Turėtų būti deklaruoti licencijavimo, susieto su gyventojų saugumu ir viešąja tvarka, principai, kurių įsipareigotų laikytis alkoholio prekeiviai. Turėtų būti nustatytas licencijavimo terminas, po kurio reikėtų periodiškai atnaujinti licenciją atsižvelgiant į saugumo situaciją kaimynystėse.
Draudimas prekiauti išsinešamu alkoholiu nakties metu yra teigiama alkoholio keliamos žalos mažinimo priemonė, tačiau praktinė priežiūra ir kontrolė yra apsunkinta dėl nepakankamai apibrėžtos tvarkos, kaip parduodamas alkoholis, vartojamas vietoje. Dėl šių spragų licencijuotuose naktiniuose baruose šiuo metu klesti naktinė alkoholio prekyba su teise jį išsinešti atidarytoje taroje.
Kita alkoholio žalos valdymo priemonė galėtų būti alkoholio krizių centrai. Sovietinės blaivyklos buvo panaikintos dėl klientų teisių pažeidimų, tačiau vis pasigirsta balsų jas atkurti. Smurto sumažinimo, nužudymo prevencijos, saugumo ne tik geriančiajam, bet ir kitiems užtikrinimo kontekste šis klausimas yra ypač aktualus. Reikėtų galvoti apie tokiuose centruose teikiamas išblaivinimo paslaugas, nes sveikatos priežiūros įstaigų būtinosios pagalbos centrai nėra pritaikyti agresyvių asmenų išblaivinimui, o policijos įstaigos – nei agresyvių, nei pasyviai girtų išblaivinimui.
Išblaivinimas nėra alkoholizmo gydymas, ypač nemotyvuotiems asmenims. Tokios įstaigos turėtų atlikti ne tik išblaivinimo, bet ir motyvavimo gydytis paslaugas. Anoniminių alkoholikų patirtis liudija, kad reikia ilgoko laiko tarpo, kol suvokiama alkoholio žala kitiems, kol atsiranda motyvas keistis. Todėl modernus, profesionalus (įtraukiant ir anoniminių alkoholikų pagalbą) priverstinio gydymo periodas būtų tikslingas ir galėtų duoti teigiamą rezultatą.
Grįžtant prie straipsnio pradžioje išsakytų teiginių, kuriais paremta šiandienė alkoholio kontrolės politika, reiktų juos performuluoti. Pirmasis – alkoholio vartojimas yra kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas iki tol, kol jis nekelia žalos kitiems ir sau. Antrasis – nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia ne tik geriančiojo, bet ir šalia jo esančiųjų sveikatai bei saugumui. Trečiasis – visuomenės gerovės, saugumo interesas yra aukščiau nei nauda iš alkoholio pardavimo. Alkoholio keliamos žalos kitiems nei geriantysis pripažinimas įpareigotų alkoholio kontrolės politiką pakreipti priešinga kryptimi nei dabartinė ir rimtai dirbti visuomenės saugumo labui.
Doc. dr. Ilona Tamutienė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkė, tyrinėjanti sveikatos ir alkoholio kontrolės politiką, socialinės atskirties ir įtraukties tematiką
Jono Petronio nuotr.