Emigracija yra skaudžiausia Lietuvos realija. Statistikos departamento duomenimis, kasdien iš Lietuvos išvyksta apie 120 žmonių, o gruodžio mėnesį šalį gali palikti milijonasis emigrantas. Žmones į užsienį gena aukštesnis gyvenimo lygis, kokybiškesnės studijos ir sveikesnė socialinė aplinka. Daugybė išvažiavusiųjų į gimtinę grįžti neketina, kiti parvykti žada tik tada, kai gyvenimas tėvynėje pagerės. Bet Lietuvai žmonių reikia dabar, todėl stengiamasi susigrąžinti svetur studijuoti, dirbti ir gyventi patraukusius tautiečius.
Pastebi daugiau galimybių
Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos biure veikiančio Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba sako, kad grįžti gyventi į Lietuvą yra daugiau nei viena priežastis. Čia saugu, švaru ir mažiau konkurencijos siekiant karjeros. Jis įsitikinęs, kad tautiečiai, pasiilgę savo artimųjų, norintys lengviau ir greičiau padaryti karjerą ar sukurti verslą, turėtų nedvejoti ir traukti į Lietuvą jau šiandien.
„Nostalgija gimtinei, gamta, artimieji atlieka svarbų vaidmenį, kai žmonės svarsto apie grįžimą atgal. Lietuvoje džiugina gyvenimo kokybė, darbo ir laisvalaikio santykis, tai, kad į darbą viešuoju transportu nereikia važiuoti kelias valandas“, – sako J. Uba. Tiesa, migracijos specialistas pripažįsta, jog priežasčių, dėl kurių daugelis tautiečių išvyksta iš tėvynės, – mažų atlyginimų, nelygybės ir socialinio nejautrumo – greitai panaikinti nepavyks.
Vieno langelio principu dirbantis Migracijos informacijos centras per pastaruosius metus sulaukė paklausimų iš beveik 50-yje pasaulio šalių gyvenančių Lietuvos emigrantų. Pasak J. Ubos, su grįžimu susijusi informacija vis labiau domina žmones ir tampa akivaizdu, kad jų sprendimą grįžti ima lemti ne vien ekonominiai argumentai.
U. Kaunaitė: „Dirbau, kad grįžčiau“
Vis dėlto iš Lietuvos ne tik išvykstama – baigę mokslus, įgiję patirties ir pamatę pasaulio link namų suka ne vienas ir ne du tautiečiai. Viena tokių buvo ir St Andrews universitete, o vėliau Kembridže mokslus baigusi, kelias knygas parašiusi ir šiuo metu Ministrui Pirmininkui švietimo ir mokslo klausimais patarianti Unė Kaunaitė.
„Prieš išvažiuodama mokytis jau žinojau, kad noriu grįžti, ir sąmoningai stengiausi nenutraukti ryšių su Lietuva. Turėjau daug pažįstamų, kurie sakydavo, kad po trejų metų grįžta į Lietuvą ir neturi čia ką veikti. Mane baugino tokie žodžiai“, – pasakoja jauna moteris. Ji prisipažino daug dirbusi tam, kad ryšiai su tėvyne nenutrūktų. Išlaikyti giją su tėvyne labai padėjo kūrybinės veiklos, dėstymas, dažni vizitai namo.
„Užsienyje praleidau ketverius metus, tuomet metams grįžau į Lietuvą dirbti pagal programą „Kurk Lietuvai“, o vėliau dar vienus metus studijavau magistrantūroje. Taigi iš viso užsienyje gyvenau penkerius metus“, – sako U. Kaunaitė.
Anot jos, Lietuvoje džiugina didelės galimybės ir tai, kad turint idėją ir noro pasiekti reikiamus žmones nėra sunku. „Lietuva yra nedidėle šalis, joje, jei turi idėją, norą, viskas lengva. Gali greitai pasiekti žmones, nesvarbu, ar kalbame apie valdžios atstovus, ar apie verslininkus. Tiesa, grįžus kai kuriuos baugina maži kultūriniai skirtumai, kitokia darbo kultūra. Jaunam žmogui čia sunkiau būti išgirstam, nesakau, kad taip yra visur ir visiems, bet tokių atvejų tikrai pasitaiko“, – svarsto U. Kaunaitė.
Ji pasakoja, kad daugelis jaunų žmonių studijuodami užsienyje pripranta prie geranoriško, lygiaverčio santykio su profesoriais, vyresniais ir daug pasiekusiais žmonėmis, todėl grįžę ilgisi tokio požiūrio į jauną žmogų. Daugelį norinčiųjų grįžti baugina mintis, kad Lietuvai jie nereikalingi. U. Kaunaitė pripažįsta, kad tokių dvejonių ji taip pat neišvengė. „Mane baugino mintis, kad manęs nereikės. Pradžioje, kai galvojau apie akademinę veiklą Lietuvoje, teko susidurti su požiūriu, kad jei jau išvažiavai, tai tavęs čia ir nebereikia. Bet grįžus po bakalauro studijų baimės dingo, nes pamačiau, kad jei esi iniciatyvus, turi idėjų – Lietuvoje neprapulsi“, – įsitikinusi U. Kaunaitė.
Ji sako suprantanti, kad užsienyje galima uždirbti daugiau pinigų, bet Lietuvoje – daugiau galimybių, o sava kultūra, kalba ir aplinka suteikia jaukumo, stabilumo. Pašnekovė teigia, kad suprasti ir pažinti savo kultūros žmones lengviau, o tai padeda ir įgyvendinti savo idėjas.
„Mes bijome žodžio „pažintys“, nes suprantame tai kaip giminystės ryšius. Siejame tai su tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis, bet, tarkime, užsienyje ryšių mezgimas yra visiškai normalus dalykas. Norint susirasti geresnį darbą reikia pažinoti žmones, tave turi pastebėti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad tave be atrankos priims į darbą, tiesiog žinos, ką veiki“, – svarstė U. Kaunaitė. Ji pripažino, kad Vilnius jai – tobulas miestas, todėl didžiųjų Europos miestų nepasiilgsta.
„Jei ieškosi iššūkių, Lietuvoje jų tikrai užtenka. Šiandien pradėjau darbą Vyriausybėje ir tikrai matau, kad iššūkių bus“, – sakė rašytoja.
Ar mes tikrai laukiame emigrantų?
Į užsienį išvažiuojantys lietuviai savo šalyje pasigenda emocinio ir finansinio saugumo bei pagarbos. Kol žmonės nesijaus namuose gerai, nebus čia laukiami – tol iš Lietuvos ir toliau plūs minios žmonių. Tuo įsitikinęs psichiatras-psichoterapeutas Linas Slušnys, kuris sako, kad žmonės išvažiuoja dėl skirtingų priežasčių, bet visos jos – asmeniškos ir jautrios.
„Daugelis pasirenka emigraciją dėl didesnio darbo užmokesčio, tai suteikia saugumo. Emigrantai neuždirba milijonų ir pinigais jiems nelyja, bet juos vilioja kitos vertybės. Ten nėra lengva, bet užsienyje auginti vaikus lengviau, o ir pagarba dirbantiesiems daug didesnė“, – įsitikinęs psichoterapeutas.
Jauni žmonės, pamatę, kad darbo santykiai, bendravimas gali būti kitoks, nenori taikytis su sustabarėjusiomis ir nejautriomis bendravimo, gyvenimo taisyklėmis Lietuvoje. Žmonės emigruodami renkasi ne tik pinigus, bet ir pagarbą sau, kaip asmeniui, darbuotojui.
„Ar yra galimybių, kad į užsienį išvykęs jaunimas grįš? Žinoma, bet pirmiausia mes, vyresnė karta, į savo jaunimą turime pradėti žiūrėti pagarbiai. Ne kaip į konkurentus ar nereikalingus. Grįžimas yra skausmingas, nes žmonės išvažiavo, mokėsi, o grįžę supranta, kad čia jie nereikalingi ir nelaukiami“, – karčią realybę piešia L. Slušnys.
Psichoterapeutas pateikia puikų Norvegijos pavyzdį: užsienyje mokslus baigę jaunuoliai, jei jų išsilavinimą finansavo valstybė, privalo tėvynėje dirbti bent penkerius metus. Tokia praktika, pasak L. Slušnio, tvirtina bendruomenę ir traukia žmones namo.
„Lietuviai pirmiausia turi norėti priimti grįžtančius. Mes turime jų laukti, turime džiaugtis visais – likusiais ir grįžusiais. Jausti pagarbą už tai, kad žmonės kabinasi į gyvenimą, ir jiems padėti. Tai be galo rimti dalykai, sutvarkykime socialinį emocinį klimatą ir turėsime pinigus, žmones ir sutvarkytą šalį. Jei to nebus – mes galime turėti rimtų problemų“, – sako psichoterapeutas L. Slušnys.