„Jauniems žmonėms būtina keliauti, pagyventi užsienyje, įgyti gyvenimo daugiakultūrėje aplinkoje patirties. Tačiau tuo pat metu jie turi puoselėti lietuvybę bei skleisti Lietuvos kultūrines vertybes, o grįžę į Tėvynę – skleisti pažangias idėjas, keisti darbo kultūrą, kurti doros principais paremtą gyvenimą“, – teigia F. Puzyna-Mockūnas, vardinės stipendijos idėjos autorė. Tokių vertybių vedama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Ina Vaisiūnaitė porą mėnesių praleido Čikagoje rinkdama medžiagą apie Amerikos lietuvių bendruomenės audiovizualinės žiniasklaidos raidą bei pažindama amerikietiškąją kultūrą.
Studijuojate doktorantūroje – kodėl pasirinkote studijuoti būtent istoriją? Dažnai sakoma, kad tokios studijos neturi perspektyvų. Kaip galėtumėte paneigti šią nuomonę?
Kai rinkausi bakalauro studijas, istorija sudomino dėl intelektualinio tobulėjimo galimybių ir plataus spektro pasirinkimų, kuo gali užsiimti po studijų. Galbūt tai padarė įtaką ir tolesniam studijų krypties pasirinkimui magistrantūroje ir doktorantūroje. Vis dėlto istorijos mokslas suteikia tau įrankius, kuriais vėliau gali naudotis įvairiose kitose srityse ir siekdamas karjeros nebūtinai istorijos srityje. Na o pratęsti studijas doktorantūroje nusprendžiau todėl, kad tai sritis, kurioje galiu save realizuoti. Mane domina platesnis požiūris į istoriją – ne tik kaip į rašytinių šaltinių analizę, bet kaip į šaką, kurioje galima sujungti ir šiuolaikines žiniasklaidos priemones, tokias kaip televizija ir internetas. Mūsų karta kuria labai daug vaizdinių šaltinių, manau, kad istorikai privalo įvaldyti ir naująsias žiniasklaidos priemones.
Kodėl ryžotės vykti būtent į Čikagą, Jungtines Amerikos Valstijas?
Į Čikagą vykti planavau dar tik stodama į doktorantūrą. Mano disertacijos tema veda Amerikos lietuvių bendruomenės link – analizuoju Amerikos lietuvių radiją ir televiziją, taigi didžioji dalis šaltinių yra ten, taip pat žmonės, kurie man gali suteikti naudingos informacijos, gyvena Čikagoje. Šis miestas yra vienas didžiausių Amerikos lietuvių bendruomenės centrų, ir archyvai ten yra didžiausi, taigi pasitaikius tokiai puikiai galimybei negalėjau ja nepasinaudoti.
Gal galėtumėte paminėti, kuo Čikaga išskirtinė, kuo ji labiausiai Jus žavi?
Išskirtinė yra architektūra – aplinka tikrai įspūdinga, miestas didingas ir įdomus. Iki apsilankymo Amerikoje esu keliavusi tik Europoje, todėl vos išlipusi iš metro Čikagoje buvau maloniai nustebinta. Viena pažįstama pasakojo, kad buvo laikas, kai visi architektai norėjo pastatyti bent po vieną namą Čikagoje, nes senoji miesto dalis yra ypač vertinama architektūros mėgėjų. Ten tikrai labai jauku gyventi – nuostabu, kad, nors Čikaga yra didmiestis su begale pastatų, čia netrūksta ir žalumos. Pats miestas yra įdomus ir kultūrine prasme, gausu muziejų. Asmeniškai man teko lankytis Čikagos menų muziejuje (angl. Art Institute of Chicago), kur eksponuojami Europos menininkų darbai, buvo tikrai labai įdomu.
Esame susidarę tokią nuomonę, jog amerikiečiai itin atviri, laisvai bendraujantys žmonės. Ar galėtumėte pagrįsti arba paneigti šį stereotipą? Ar amerikiečiai draugiškai priima lietuvaičius?
Amerikiečiai yra kaip ir visi žmonės, nors, palyginus su lietuviais, būtų galima teigti, jog jie šiek tiek šiltesni, atviresni ir laisvesni žmonės, taigi kultūrine prasme tikrai jauti, kad esi ne Europoje. Nors galiu teigti, kad didžiąją laiko dalį svečiuodamasi Amerikoje bendravau su lietuviais, kurie mielai ir šiltai priima atvykusius paviešėti tautiečius, bet ir bendraujant su amerikiečiais sunkumų tikrai nekilo – bendrauti paprasta, kai žmonės yra atviri ir draugiški. Tačiau pripažįstu, jog Amerikoje jaučiausi svetima, nors didelių kultūrinių skirtumų pajusti ir neteko. Žinoma, didmiesčio gyvenimas atrodo išskirtinis, nes esame įpratę prie mažų miestų, palyginti su Amerika, gyvenimo – net ir Vilnius atrodo visai mažytis vertinant Amerikos mastais. Mes esame persmelkti savo istorijos, papročių, o Amerika atrodo kur kas laisvesnė, nesaistoma istorijos ir dvelkianti idėjų ir kultūrų įvairove.
Ar Lietuvos išeivija – Amerikos lietuviai – vis dar kalba gimtąja kalba?
Taip, tikrai kalba. Lituanistikos tyrimų centre, kuriame atlikau savo tyrimą, dirbantys žmonės puikiai kalba lietuviškai. Tam turi įtakos tai, jog jie yra aktyviai įsitraukę į lietuvišką veiklą, nors yra jau ne pirmos kartos emigrantai. Tačiau jų vaikai ir anūkai jau dažnai sunkiai kalba lietuviškai. Įdomu, jog Čikagoje yra dvi lituanistinės mokyklos, jose mokosi beveik 1000 lietuvaičių, taigi skaičiai yra tikrai nemaži, tai mane itin nustebino.
Kodėl pasirinkote gilintis į išeivijos radijo ir televizijos žiniasklaidos priemonių raidos tyrinėjimus, kodėl tai pasirodė įdomu?
Kaip jau minėjau, dėl tarpdiscipliniškumo. Dažnai išeivijos tyrinėtojai analizuoja spaudą, o radijas ir televizija yra pamirštama. Vis dėlto šios žiniasklaidos priemonės prieš 1990 metus atliko labai didelį vaidmenį organizuojant įvairius mitingus, renginius, susirinkimus Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Per tyrimą supratau, jog ypač radijas buvo itin svarbus informacijos šaltinis, nes kiekviena lietuvių bendruomenė turėjo po vieną ar dvi laidas, juk radijas buvo pats greičiausias informacijos gavimo būdas.
Kaip manote, kuo Jūsų tyrimo rezultatai gali būti naudingi visuomenei?
Pirmiausia nauda visuomenei yra žinios, kurias surenka ir kuriomis su visuomene pasidalija tyrėjas, tai yra vadinamasis „baltųjų dėmių užkamšymas“. Vis dėlto tai tik ledkalnio viršūnė. Manau, kad tyrimas praturtins istorijos mokslą ne tik nauja informacija – į istorijos mokslą bus įpinami nauji elektroninių žiniasklaidos priemonių šaltiniai, tyrimo metodai ir teorinės prieigos būdai. Šie visi inovatyvūs įrankiai leis pristatyti išskirtinį sociokultūrinį lietuvių išeivijos elektroninių žiniasklaidos priemonių vaizdinį. Manau, kad mano tyrimas svarbus ne vien dėl visuomenės supažindinimo funkcijos, bet ir dėl socialinės bei kultūrinės išeivijos analizės.
Kokių matote perspektyvų, susijusių su Jūsų dabartinėmis studijomis, tyrimu užsienyje?
Manau, jog jaunosios kartos pareiga yra pasiūlyti istorijos mokslui ką nors naujo, kad jis plėstųsi ir pasiektų bent jau Europos lygį. Visai neseniai teko lankytis konferencijoje Latvijoje ir netrukus vyksiu į konferenciją Vokietijoje – abi jos skirtos vizualinės medžiagos naudojimui istorijos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Taigi manau, kad perspektyvų tikrai yra, ypač būtų nuostabu supažindinti pasaulį su Lietuvos istorijos audiovizualikos tyrimų rezultatais. Kalbant apie ateities planus, norėčiau dėstyti VDU, bet šalia to ir nepamiršti savo tyrimo apie Lietuvos išeiviją temos, juk išeiviai padarė labai didelę įtaką Lietuvos kultūrai ir lietuvybės išsaugojimui, tačiau jų veikla dažnai yra nepelnytai nuvertinama.
Interviu autorė Gabrielė Gugytė
Nuotraukos iš asmeninio Gabrielės archyvo