Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorių Alfredą Bumblauską pažįsta, matyt, visi: jis ne tik dėsto, rašo knygas, dalyvauja televizijos projektuose, aktyviai reiškia savo nuomonę aktualiais klausimais, bet ir randa laiko ekspedicijoms po Lietuvą. Atrodo, šiam istorikui įdomu viskas, jo smalsumas ir energija neblėsta ir ne vieną užkrečia meile ir dėmesiu Lietuvos istorijai. Kalbiname profesorių apie istoriją ir jos studijas.
Ką Jums šiandien reiškia istorija? Darbą, gyvenimo būdą, tyrimo objektą, įkvėpimo šaltinį? Ar Jus, be istorijos, dar kas nors domina?
Man viskas yra istorija. Jei kuo nors susidomiu iš šalies, visa tai paverčiu istorijos dalimi. Štai neseniai Mažasis teatras pasiūlė istorikams surengti viešą diskusiją prieš 300-ąjį „Madagaskaro“ spektaklį: ko istorikai nori iš teatro, ko teatralai laukia iš istorikų. Taigi teatrą paverčiame istorinių svarstymų dalimi. Manau, kad neturime konceptualios teatro istorijos. Nėra ir konceptualios futbolo, krepšinio istorijos, dažnai tai tik faktų ir datų rinkiniai. Net sunkųjį roką paverčiau istorijos dalimi. Dalyvavau ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“. Man didžiausias atradimas buvo tai, kad grupės „Steppenwolf“ 1969 metų daina „Born to be wild“ (garso takelis garsiam Deniso Hoperio filmui „Easy Rider“) taip pat susijęs su Lietuva. Pasirodo, grupės „Steppenwolf“ įkūrėjo Johno Kay‘o tikroji pavardė – Joachim Fritz Krauledat. Tai Krauledaičių kaimas prie Tilžės, kitame Nemuno krante. Taigi praplaukėme pro Sovietską klausydamiesi šio sunkiojo roko kūrinio. Tik taip galėčiau atsakyti apie istoriją.
Kadaise „Būtovės slėpiniai“ buvo tarsi užkratas, epidemija, kuri visus įtraukė. Kaip dabar vertinate šią laidą?
Filosofas Zenonas Norkus yra pasakęs, kad nors laidos nebėra jau 11 metų, bet daugelis vis dar prisimena, kaip ten tas Bumblauskas su tuo senu profesoriumi pasakojo. Arba atvirkščiai: kaip Gudavičius su tuo Bumblausku kalbėjo. Laidos nebėra, bet šneka apie ją virto legendos dalimi. Taigi, matyt, kiek nors užkrėtėme žmones istorija. Dabar leidžiame „Būtovės slėpinių“ knygas, pirmoji jau išėjo, o šią savaitę pradedame darbą prie antrosios, kur kalbama apie Ukrainą, Baltarusiją, Palenkę, – tai vadiname geopolitine, politine „Būtovės slėpinių“ dalimi. Vadinasi, tai tebėra aktualu. Patys net stebimės, kad konceptualiu, draminiu požiūriu nelabai ką tereikia keisti.
Kaip apskritai atsirado „Būtovės slėpiniai“?
Ši laida prasidėjo nuo šviečiamųjų laidelių, kurias vedžiau televizijoje. Tai buvo laidos, skirtos moksleiviams. Jose kalbinau profesorių Edvardą Gudavičių. Mūsų laidas pastebėjo režisierius Algis Galinis. Jis pasakė, kad mato medžiagą, o ne laidą. Taip buvo padaryta drama. Man tai buvo labai nesudėtinga, nes mūsų pokalbiai atsirasdavo Gudavičių lydint iš universiteto į Viršuliškes. Tai buvo mano gyvenimo mokykla. Kartais kelionė užtrukdavo 3 valandas. O jei rimtai įsikalbėdavome, reikėdavo stabtelėti.
Ar dar daug neištyrinėtų Lietuvos istorijos paslapčių, dokumentų?
Neįmanoma atsakyti. Kuo daugiau žinai, tuo didesnis nežinojimo laukas. Ypač kai atsiranda šiuolaikinis istorijos mokslas su naujais klausimais. Jie gimsta iš dabarties, tad visų mokslų ateitis amžina. Jei konkrečiai kalbėsime apie senąją Lietuvos istoriją, joje gal jau nebegali būti labai didelių empirinių atradimų, nes dauguma šaltinių ištyrinėta.
Kaip vertinate dabartinę humanitarinių ir socialinių mokslų kritiką Lietuvoje, kad jie atsilikę, kad nėra tarptautiniai, neaukšto lygio, jų atstovai menkai uždirba ir t. t.?
Beprasmiška ginčyti gamtos mokslų prasmę ir reikšmę tiek inžineriniu aspektu, nes tai žmonijos emancipacijos kelias, tiek fundamentalaus mokslo prasme. Juk be gamtos ir tiksliųjų mokslų nerasi atsakymo į klausimą „Ar gali žmonija pergyventi Saulę?“, nors gal tai įvyks tik po 5 milijardų metų. Man atrodo, kad bet kokio mokslo pasipūtimas yra beprasmis, nes kas gali pasakyti, kuris mokslas prasmingesnis. Svarbi ir filosofija, žmonijos patirtis, kurią ir tiria istorikai.
Ar visa tai neprimena XIX a. istoriko Joachimo Lelevelio laikmečio ir jo misijos pakelti istorijos prestižą universitete?
Didžiosios asmenybės padaro savo. Taip ir mokykloje dažnai viskas priklauso nuo mokytojo. Vieniems darosi bloga nuo istorijos, kitiems labai patinka, įdomu. Kalbant apie Lelevelį, reikia nepamiršti ir jo epochos, kokie tai buvo laikai. Napoleono epochos universitetas atsisako tradicinių universiteto prasmių ir teigia, kad universitetas tarnauja valstybei. Tada atsirado gamtos mokslų išradimų, padedančių nuodyti priešus. Todėl ir fizikams linkėčiau per daug nesipuikuoti. Sovietiniais metais jie gaudavo tiesioginių Maskvos užsakymų iš karinių gamyklų, todėl mūsų gamtos mokslų mokyklos tradiciškai stipresnės nei humanitarinių ir socialinių. Visi nori išgyventi, bet tai reikėtų daryti ne kitų mokslų sąskaita. Humanitariniai ir socialiniai mokslai turi savo prasmę. Mes dažnai dedami į krūvą su gana populiariais mokslais – teise, ekonomika, kurie turi savo specifiką ir niekad nevargsta, jiems netrūksta lėšų ir studentų. Sakydavo, kad pigiausi mokslai Lietuvoje yra Dievas, tėvynė ir išmintis – teologija, istorija ir filosofija. Kai Finansų ministerija skaičiuodavo, kiek dėstytojas gali turėti studentų, mes buvome patys pigiausi.
Ar vis dėlto rekomenduotumėte studijuoti istoriją? Ar tai perspektyvi specialybė?
Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad labai perspektyvi. Istorija, kaip ir filosofija, teologija, filologija, yra prasmių mokslai, kurie neruošia specialistų liaudies ūkiui. Tai reikėtų įsikalti į galvas ir mūsų mokslo politikams. Džiaugiuosi, kad sukūrėme galimybę rinktis pagrindines ir gretutines studijas.
„Veido“ sudarytame Lietuvos įtakingųjų, intelektualų penkiasdešimtuke dažnai suskaičiuodavome, kad maždaug pusė jų baigę mūsų fakultetą. Dabartinis kariuomenės vadas – irgi mūsų absolventas, kaip ir daugybė diplomatų, politologų, politikų. Jei nori orientuotis gyvenime, rinkis istoriją. Ją suaktualino įvykiai Ukrainoje. Juk dabar frontas eina ten, kur XVII a. buvo ženklinama Europa. Tai ir yra tos civilizacinės ribos, kurių nenustatysi be istorijos žinių. Nei kariškiai, nei politikai be istorikų negali to pastebėti. Ypač istorija svarbi ir aktuali dėl to, kad padeda atskirti kvailius. Istorikas lengviausiai atpažins rėksnį ar visažinį, kvailai prognozuojantį.
Ko reikia norint tapti geru istoriku?
Būtinas smalsumas. Reikia ir noro kritiškai pažinti, atskirti nesąmones, ir visuomenės meilės, nes istorikas tarnauja savo bendruomenei. Netikiu grynuoju mokslu. Ir didiesiems prancūzų istorikams būdingas metodologinis nacionalizmas, kai visur pirmauja ir atrandama Prancūzija.
Tai būdinga ir lietuviams. Manoma, kad visi kilę iš Lietuvos.
Kai atsirado internetas, nors ir neatstojantis knygų, atsivėrė daug naujų galimybių. Ką tik iš bibliotekos pasiėmiau Cezario „Galų karus“, nes ekspedicijos metu sužinojau, kad jis lygina romėnų ir venetų laivynus. Venta, Ventės ragas ir venetai tuoj sukėlė susidomėjimą. Šių atsakymų internete nerasi. Bet jis suteikia galimybę pamatyti Lietuvą pasaulyje ir padaryti netikėčiausių atradimų: nuo Tony Zemaicio gitaros (paaiškėjo, kad tai Antanas Žemaitis, gimęs 1935 metais Londono lietuvių šeimoje.), kuria groja ir grupės „Pink Floyd“ lyderiai, Bobas Dilanas, – iki grupės „Steppenwolf“. Tokie faktai nepadaro perversmo istorijoje, bet parodo Lietuvos atvirumą pasauliui, kaip norime ją matyti. Norime ją matyti pasaulyje, ir tai naujausių laikų nauja spalva. Istorikai šiame procese dalyvauja, ir jis turi prasmę.
Ko palinkėtumėte tiems, kurie pasirinko istorijos studijas?
Matyt, palinkėčiau nebijoti Lietuvos. Liūdna, kai daug nepritapusio, energingo jaunimo išvažiuoja. Nors didelės tragedijos nematau, nes pasaulis globalėja. Mums reikia susikurti tokį kultūros modelį, jog kad ir kur gyventum, jaustumeisi savo kultūros dalimi. Sukurti naciją kaip didelę šeimą, didelę bendruomenę, kai visas pasaulis po kojomis, turėti savo kultūros verčių supratimą. Ir šioje srityje daug nuveikti gali istorikai.
Jei dabar reikėtų rinktis studijas, ar vėl rinktumėtės istoriją?
Dabar dar labiau. Tada rinkausi atsitiktinai, nes nenorėjau į kariuomenę. Nebuvau tvirtai apsisprendęs, nežinojau, kur stoti. Kadangi vaidinau Telšių Žemaitės vaikų teatro studijoje, turėjau nedidelę svajonę susieti karjerą su teatru. Bet žinojau, kad ten labai dideli konkursai, ir gal tai ne mano nosiai skirta. Bet dabar, kai pasižiūriu, kaip sutvarkėme savo studijų programas, ypač kultūros istorijos ir antropologijos programą, pats norėčiau jas studijuoti. Mano katedros kolegos, mano mokiniai tikrai gerai ją parengę, todėl man būtų įdomu.
VU