Įsibėgėjant lapkričiui dainininkai Ramūnas Difartas ir Danguolė Beinarytė negaili staigmenų ir dovanoja naująjį kūrinį „Malda žemei“. Ilgą laiką kartu koncertavę atlikėjai nutarė suvienyti muzikines jėgas į duetą. Dainininkų bendroje dainoje nepašykštėta klausytojo ausiai netikėtų muzikinių variacijų.
R. Difartas ir D. Beinarytė sutiko pasidalyti mintimis apie lemtingą pažintį, muzikinius ieškojimus, įgyvendintą dueto idėją ir naujojo kūrinio „Malda žemei“ sąsajas su pasaulinę šlovę pelniusiu F. Merkurio ir M. Caballe hitu „Barcelona“.
Dažnai tenka girdėti sakant, kad ruduo kūrėjams negaili įkvėpimo. Tai – mitas ar tiesa?
Ramūnas: Metų laikai turi įtakos kūrybai, tačiau ne tik jie. Įkvėpti naujiems darbams gali daugybė dalykų. Tarkime, išgirstas kūrinys ar pamatytas filmas – kartais tai taip pat turi įkvepiančią galią naujiems asmeniniams pamąstymams, kuriuos galbūt vėliau norėsime realizuoti.
Danguolė: Rudens vakarai ypatingi tuo, jog tokiu metu kur kas dažniau atsiranda galimybė prisėsti prie instrumento ir besikūrenančio židinio. Tuomet, kai pavyksta leisti sau neskubėti ir bent akimirkai atitrūkti nuo miesto šurmulio, ateina įkvėpimas. Nors būna ir priešingai (šypsosi – aut. past.).
Atskleiskite paslaptį, kokių muzikinių planų pavyko prikaupti šiemet. Kas naujo?
R.: Šiuo metu ruošiuosi koncertiniam turui Lietuvoje „Malda žemei“, kuriame nuskambės mano paties autoriniai kūriniai, sukaupti beveik per du muzikinio kelio dešimtmečius. Taip pat laukia kelionė į Izraelį, ten pristatysime muzikinį projektą „Joe Cocker‘io legenda“. Su šia programa visai neseniai keliavome po Lietuvos miestus ir miestelius.
Vadovaujuosi nerašyta taisykle – metų pabaiga man – darbymetis. Stengiuosi profesionaliai realizuoti per metus subrandintas idėjas, todėl prisipažinsiu – laiko naujai kūrybai lieka išties nedaug. Kūrybinių planų vizijas visada atidedu laikui po Naujųjų, kai sieloje tarsi vėl apsigyvena ramybė, o kartu su ja atsiranda erdvė pamąstymams apie tai, ko norėčiau ir ką daryčiau kitaip, nei dariau iki šiol.
Ramūnai, Danguole, klausytojams dovanojate lyrinę baladę „Malda žemei“. Joje skamba jūsų duetas. Kur, kada ir kaip susipynė Jūsų muzikiniai keliai?
R.: Manau, jog ryškiausias mūsų su Danguole muzikinių kelių susipynimas įvyko prieš keletą metų muzikiniame televizijos projekte „Chorų karai“ (2011 metais Danguolės Beinarytės vadovaujamas Kauno „Burgundiškasis“ choras projekte „Chorų karai 2011“ iškovojo pergalę – aut. past.). Iki tol mes, žinoma, pažinojome vienas kitą, tačiau „bendrame kūrybiniame laive“ plaukti nebuvo tekę (šypsosi – aut. past.).
Šį projektą laikyčiau mūsų bendrystės pradžia. Tuomet mes, Kauno „Burgundiškojo“ choro atlikėjai, buvome tarsi viena didelė šeima, kuri stengėsi ir dirbo vieningai. Pamenu, projekto metu su Danguole atlikome keletą pasaulinių hitų, šie „užkabino“ ir sujudino klausytojų publiką. Pasibaigus „Chorų karams“ su Kauno „Burgundiškuoju“ choru koncertavome dar keletą metų. Koncertų metu skambėjo ne tik pasauline klasika tapę kūriniai, bet ir autorinės dainos.
Kurdamas „Maldą žemei“ šią dainą įsivaizdavau turint simfoninio orkestro, miuziklo ar operinio vokalo skambesio prieskonį. Tad kilo mintis pasiūlyti Danguolei atlikti kūrinį duetu. Manau, jog išpildyti viziją pavyko.
D.: Muzikoje taip jau yra – niekada negali žinoti, kada likimas lemia susitikti. Mudviejų duetas – taip pat netikėtas ir iš anksto neplanuotas. Tiesiog Ramūnas pasidalijo su manimi savo idėja ir pasiūlė ją realizuoti drauge. O aš sutikau (šypsosi – aut. past.).
Su kokiais iššūkiais susidūrėte realizuodami dueto idėją? Kas buvo sunkiausia?
R.: Danguolė – žmogus, kuris daug nešneka ir daro, tačiau labai atsargiai ir atsakingai. Ilgai ieškojome sprendimų, kokią melodinę liniją, atlikimo manierą pasirinkti, kaip atrasti dermę tarp dviejų skirtingų balsų, kad abu jaustumėmės komfortabiliai. Taip pat svarstėme, kaip surasti būdą dainoje suskambėti orkestro, choro motyvui. Žinoma, įgyvendinti viską taip, kaip sumanai, ne visada įmanoma. Rezultatą lemia daugybė veiksnių – turimų technologijų galimybės ir netgi oras, kuris dažnai pakiša koją vokalistui netikėčiausiu metu. Tačiau, nepaisant to, savo planus realizavome. Tikiuosi, jog naujasis kūrinys atras savo klausytoją.
Ramūnai, kokia muzikoje yra Danguolė?
Danguolė – labai muzikalus, talentingas ir charizmatiškas žmogus. Manau, jog bendradarbiaujant su ja kiekvienam muzikantui reikia pasistengti, nes Danguolė nemėgsta neišbaigtų dalykų ar melo muzikoje. Tad pateikiant muzikinį pasiūlymą šiam žmogui garantuoti maksimalų išbaigtumą tiesiog būtina. Ji – itin kruopšti, vertinanti kokybę ir sklandų darbą.
Kaskart dainuodamas su Danguole jaučiuosi taip, tarsi patenku į sūkurį – jis mane neša, o aš turiu laikytis tvirtai, kad neiškrisčiau, nes priešingu atveju ji gali „suvalgyti“ mane savo žvilgsniu, jei kažką padarysiu ne taip (juokiasi – aut. past.). Tačiau, jei viskas gerai, mes tiesiog mėgaujamės lengvu skrydžiu, įsisukę į muzikos verpetą. Būdamas scenoje ypatingai jaučiu Danguolę. Kai ji uždainuoja, aplanko žodžiais nenusakomas pojūtis.
Danguole, o ką apie Ramūną, kaip scenos partnerį, pasakysite Jūs?
Ramūnas – jautrus, emocingas, stabilus, turintis išskirtinį balsą ir, žinoma, muzikos supratimą. Dainuojant kartu su juo lengva kvėpuoti ir pulsuoti muzikos ritme jaučiant dainos tėkmę. O kiekvienas prisilietimas prie muzikos, atliekamos kartu, yra patirtis ir džiaugsmas.
Kokią žinutę dainoje „Malda žemei“ savo balsais siunčiate klausytojams?
R.: Pasaulis šiuo metu – išprotėjęs ir nenuspėjamas visomis prasmėmis. Jo supaisyti neįmanoma, nes viskas kinta sulig kiekviena akimirka. Todėl man kilo mintis parašyti kūrinio tekstą apie tą grožį, kurį kas dieną matome, jei stabtelime ir įsileidžiame ramybę į sielą ir širdį. Yra dalykų, dėl kurių net diskutuodami nedrįstume ginčytis, – tai žemė, jos grožis ir aplinka, kurioje gyvename. Kurdamas šią dainą norėjau, kad ji taptų atsipalaidavimo priežastimi, leidžiančia pabėgti nuo slegiančių ir kartais banalių dalykų. Juk tam, kad prisikviestume vidinę ramybę, tereikia iš naujo pamatyti žemės grožį, jos spalvą. Tai tarsi prilygsta maldai, kurią galima kalbėti tiesiog vienumoje su savimi. Žvelgiant į gamtos grožį aplanko malonios ramumos jausmas. Būtent tai stengiausi perteikti klausytojams.
Daugelis dainuoja apie jausmus mylimiesiems. O Jūs šiuo atveju dainuojate apie meilę tėvynei. Kuo ji kitokia ir kodėl per muziką reikia apie tai kalbėti?
R.: Niekada iki šiol nesu parašęs dainos, dedikuotos Lietuvai. Kurti tokia tema anksčiau man atrodė tarsi šventvagystė, nesijaučiau pakankamai tam subrendęs. Rašydamas šį tekstą, atsargiai žengiau kiekvieną žingsnį. Daugelyje jau parašytų dainų apie Lietuvą vyrauja žodžiai: „myliu tėvynę“, kartojami bene šimtą kartų. Į tokius atvejus visuomet žvelgiau kritiškai, tai man atrodė tarsi sumeluota, netikra. Todėl savo kūrinio tekste įvardijau tą žemę, kuri vadinasi Lietuva, vengdamas asmeniškumų ir liaupsių. Stengiausi žvelgti į žemę ne iš asmeninės perspektyvos, o globaliai. Manau, jog tyla apie savąją žemę – vertesnė nei kalbos. Sunku surasti žodžius jai apsakyti, bet neabejoju, jog tokius kiekvienas turime savo širdyje.
D.: Muzika visada jaudina, graudina, džiugina, ramina – suteikia daugiau emocijų. Šiuo metu daug kas bėga iš Lietuvos. Belieka tikėtis, kad bent muzika sugrąžins atgal.
Balsų derme naujasis kūrinys tikriausiai ne vienam primins garsiąją F. Merkurio ir M. Caballe „Barceloną“. Sumanėte pakartoti legendinio hito istoriją?
R.: Lyginti šiuos du kūrinius būtų per drąsu. Garsioji F. Merkurio ir M. Caballe „Barcelona“ yra šedevras, kuris pakerėjo pasaulį savo charizmatišku muzikiniu siautuliu, galingu atlikėjų balsų skambesiu. Savo dainoje „Malda žemei“ mes tiesiog ieškojome spalvų dermės sujungdami skirtingus mudviejų su Danguole vokalus. Tiesa, ne paslaptis, jog legendinį kūrinį „Barcelona“ vienoje scenoje mums atlikti teko ne kartą, – klausytojams patiko. Norėjau, kad naujoji daina turėtų išskirtinį skambesį, panašiai kaip garsioji „Barcelona“. Tačiau tikrai nesistengėme kopijuoti pasaulinio hito. Daugelis dalykų kūryboje ir vėliau jos vaisius realizuojant yra spontaniški, be išankstinių šablonų. Šis kartas – ne išimtis.
Praskleiskite paslapties šydą, tai – vienintelis Jūsų muzikinis darbas kartu, ar jis turės tęsinį?
R.: Šiuo atveju tiktų posakis: „Niekada nesakyk „niekada“!“ Mes, žmonės, galime planuoti, ką norime, tačiau, ar tai pavyks, nulemia kažkas iš aukščiau. Džiaugiuosi tuo, kad mano autorinėje programoje pavadinimu „Malda žemei“ Vilniuje, Kaune ir Birštone lapkričio bei gruodžio mėnesiais klausytojai turės galimybę išgirsti ir šį mudviejų su Danguole duetą. Kokie darbai bus po to, nuspėti sunku, o ir žinoti iš anksto būtų neįdomu. Reikia mėgautis tuo, ką dovanoja ši diena.
D.: Dažnai sakoma: „Nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus.“ Gyvenimas skirtas tam, kad galėtum būti nustebintas. Ateitis viską parodys pati (šypsosi – aut. past.).
Parengė Berta Banytė
Nuotraukos K. Sabaliauskaitės ir iš asmeninio archyvo