Nuo vaikystės japoną Yusuke Ishii lydėjusi muzikinė patirtis gimtojoje šalyje, mokslai Prancūzijoje ir Vokietijoje, skirtingų muzikos kultūrų pažinimas paskatino ir toliau plėsti akiratį. Netikėtai susidomėjęs lietuvių klasikinės muzikos tradicija ir kompozitoriais, Y. Ishii šiuo metu ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir studijuoja menotyrą Kauno technologijos universitete (KTU).
Doktorantūrą studijuojantis Yusuke Ishii, kurį su Lietuva supažindino Baltijos šalimis besidominti sesuo, savo disertacijoje tyrinėja lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) muzikinę kultūrą bei modernizmo raidą. Muzikologas tikisi, kad šis darbas pasitarnaus šalies kultūros suvokimui.
Įsitikinęs, jog muzika neperduoda asmeninių emocijų
Įvairių patirčių muzikos pasaulyje turintis KTU doktorantas atvirauja, jog artimiausia ir labiausiai patinkanti veikla šioje meno šakoje – kitų profesionalų sukurtų kūrinių atlikimas. Y. Ishii teigia, jog nesijaučia nei kūrėjas, nei mokslininkas, todėl tokia saviraiškos forma jam priimtiniausia.
„Atlikdamas muziką gali visiškai atitrūkti ir nuo žodžių pasaulio, kuriuo iš esmės remiasi mokslas, ir nuo emocinio pasaulio, su kuriuo susiduriame kasdienybėje“, – prideda Yusuke.
Muzikologas taip pat pamini turintis nuomonę, kuriai daug kas muzikos pasaulyje prieštarautų.
„Iš savo patirties galiu teigti, kad per muziką neperteiksi asmeninių emocijų, nes jos nuolat kinta“, – sako jis.
Iš Japonijos atvykusio profesionalo manymu, muzikos klausytojai jaučia ir priima visai ką kita, nei tikisi kompozitorius. Be to, net ir jausmai, kylantys klausantis muzikos pirmą ir antrą kartus, visiškai skiriasi.
Itin gerai suprasdamas Rytų Azijos kultūrą ir pakankamai susipažinęs su Europos šalių požiūriu į klasikinę muziką, Yusuke patvirtina, kad skirtingose šalyse šio žanro muzikos vertinimas yra nevienodas.
„Kai buvau Prancūzijoje ar Vokietijoje, aiškiai jautėsi, kad tokiame klasikinės muzikos lopšyje muzika yra prigijusi visuomenėje ir tapusi jos dalimi, o Japonijoje tokia muzika tebeveikia kaip švietimo sistemos įrankis.
Jūsų šalyje žmonės daugiau dėmesio skiria muzikos kontekstams negu pačiai muzikai. Atlikėjai taip pat linkę daugiau pasakoti žodžiais, negu kalba pati muzika“, – svarsto muzikologas.
Stebisi lietuvių požiūriu į lietuviškai kalbančius kitataučius
Yusuke atvirauja, kad, dar būdamas Japonijoje ir nusprendęs mokslus tęsti Lietuvoje, nežinojo, jog visi jį dominantys kompozitoriai emigravo į JAV.
„Gal būčiau išvažiavęs ten, o ne į Lietuvą, jei būčiau žinojęs šį faktą“, – svarsto muzikologas. Visgi, atvykęs čia gyventi, Yusuke nesigaili, teigia, kad norint pažinti šalį, žmones, kultūrą ir juo labiau muziką neužtenka pabūti turistu.
Paklausus apie studijas ir mokslus skirtingose šalyse, Yusuke atsako negalintis lyginti universitetų dėl skirtingų studijuotų programų, tačiau švietimo sistemų skirtumų ir panašumų jis įžvelgia.
„Prancūzijoje ar Vokietijoje svarbu išlikti savimi ir drąsiai atsisakyti to, kas tau netinka, o Lietuvoje ar Japonijoje – prisitaikyti. Man buvo įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje visiems rūpėjo rezultatas, o Prancūzijoje tai visai nesvarbu“, – prisimena Y. Ishii.
Lietuvių kalbą laikantis įdomia ir puikiai ja kalbantis bei rašantis japonas stebisi lietuvių požiūriu į kitataučius, kalbančius jų kalba, ir užduodamų klausimų šia tema gausa.
„Prancūzai niekad nesistebi, kad tu kalbi prancūziškai, taip pat sunku įsivaizduoti amerikiečius, klausiančius, kaip išmokai kalbėti angliškai. Anksčiau man buvo keista, kodėl lietuviai pervertina užsieniečius, kalbančius jų kalba. Sutinku, kad lietuvių kalba sunki, bet juk visos jos sunkios“, – svarsto doktorantas.
Pasidomėjęs šiuo reiškiniu, Yusuke suprato, kad lietuviai turi ne tik tvirtą nuomonę apie savo kalbą, bet ir kitokį mentalitetą, yra linkę prisitaikyti.
„Anksčiau maniau, kad lietuviai tiesiog paslaugūs bendraudami su manimi angliškai“, – sako Yusuke. Dabar jis įsitikinęs, jog priežastis kita.
Apsigyvenus šalyje, Lietuva jam atskleidė ir gerąsias, ir ne tokias pozityvias savo puses. Viena pagrindinių, kurią išskiria Y. Ishii, – psichologinė žmonių, ypač vaikų, būklė dėl nestabilios geopolitinės padėties. Nepaisant to, muzikologui Lietuvoje gyventi patinka, o neturėdamas aiškių planų ateičiai, jis vis dėlto tikisi tobulėti muzikos srityje ir nenustoti jos tyrinėti.