Pirmasis gegužės sekmadienis jau antrus metus chorui „Oktava“ yra labai svarbus ir ypatingas. Choro vadovės Linos Vingienės iniciatyva Norvegijos Rogalando lietuviai Motinos dieną švenčia jautriau ir šiek tiek ypatingiau – su melodingomis dainomis, skirtomis pačiam brangiausiam žmogui – Mamai.
Šventę pradėjome itin jausmingai ir netikėtai. Prieš dvi savaites susilaukusi naujagimio choro narė Jūratė Lenkimienė atvyko į šventę su mažyle. Vadovė L. Vingienė, būdama meniškos ir įstabiai jautrios sielos, pakvietė atsisėsti abu tėvelius su naujagime ant scenos šalia choro, taip pat pakvietė savo dukrą Rūtelę, kuri laukiasi jau trečiojo vaikelio, ir šventę pradėjome daina „Tu numegzk man, mama, kelią“, kurią skyrėme choro narių esamoms ir būsimoms mamoms. Buvo išties jautru ir norėjosi dainoje braukti ašarą.
Toliau šventės dalyvius džiugino neseniai susikūręs mažųjų choras „Širdutės“ (vadovė L. Vingienė). Daina „Tau, mano mamyte“ nukėlė į tolimus vaikystės prisiminimus, šią dainelę mokykloje dainuodavau. Kas gali būti gražiau už vaiko, dar, rodos, neseniai kalbėti išmokusio, dainą, skirtą mamai? Vaikučių choras „Širdutės“ – didžiausias stebuklas, įvykęs šiais metais. Tiesa, pirmąjį kartą jie pasirodė kalėdinėje Rogalando lietuvių bendruomenės šventėje. Chore vaikučiai ne tik dainuoti mokosi. Vadovė L. Vingienė taip pat moko groti fortepijonu ir pačios gražiausios pasaulyje kalbos – muzikos kalbos. Pjesė „Vaivorykštė“ buvo atlikta keturiomis, vėliau ir šešiomis rankomis kartu su vadove.
Vėliau mamas sveikino šokių kolektyvas „Jorė“. Renginys vyko senoje norvegų bažnyčioje „Riska Gamle Kirke“. Siauručiame take ir prie pat altoriaus ne tik aidėjo lietuviškos dainos, bet ir linksmai šokio ritmu trypė šokėjai.
Šiais metais turėjome ypatingų svečių. Sauliaus Trepekūno vadovaujamas choras „Sandnes kameratene“ net pusvalandį džiugino norvegiškomis dainomis, o pasirodymą užbaigė sugiedoję „Šią naktį per naktį gaideliai giedojo“. Buvo išties netikėta ir gražu, kai norvegai užgiedojo lietuviškai. Susimąstai, kiek daug gali lietuvio dvasia. Kokia didi yra lietuvio širdis, o atsidavimas darbui išties daro stebuklus. Norvegų chorui vadovaujantis Rogalando lietuvių bendruomenės pirmininkas S. Trepekūnas yra didis žmogus. Jo dėka buriamės, rengiame tokias šventes, kurios virpina jautriausią širdies stygą, sielą paliečia aukščiausia nata. Šie prisiminimai išliks ilgam, nusės kaip rugiagėlių, aguonų, ramunių ir pienių žiedais kvepiantis vaikystės takas. Ypač mūsų mažiesiems tokie renginiai yra itin reikalingi. Čia jie mokosi lietuviškų tradicijų, papročių, taip išsaugodami ir puoselėdami lietuvių kalbą bei kultūrą.
Renginį tęsė choro narės dukra Emma Byberg, atlikdama pjesę „Skyfall“ fortepijonu. Tas jautrus instrumento skambesys mane vėl nukėlė į vaikystės prisiminimus. Skambindavau ir aš, būdama tokia maža… Ak, tie prisiminimai – tai jautriausia styga, virpinanti sielą, o nostalgijos labirintuose taip gera, lyg namuose pas mamą ar močiutę.
Choro narė tapytoja Danguolė Petreikienė kolektyvo vardu padovanojo paveikslą būsimiems lietuvių bendruomenės namams, kurių restauravimo darbai dabar yra pačiame įkarštyje. O choro narė Violeta Alminauskienė, turinti auksines rankas, L. Vingienei dovanojo sava širdimi sukurtą meno kūrinį – širdutę su choro „Oktava“ inicialais. Esame ypatingas choras: čia susibūrę balsingi ir įvairiapusiški žmonės – ne tik tapytojai, ne tik mokantys groti, šokėjai, rašytojai, eilių ir rankdarbių kūrėjai, bet ir didelius instrumentinės muzikos apdovanojimus pelnę lietuviai.
Po šventės vaišinomės tradiciniais lietuviškais gardumynais, kuriuos dovanojo „A. Dambrauske Bakeri K&P“. Šie fantastiški gaminiai puošia ne vieną lietuvių šventę.
Motinos dienai skirtą koncertą baigėme L. Adomaičio daina „Mamai“ ir Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Visi kolektyvai sustojo įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Tokios nuotraukos yra itin svarbios bendruomenės istorijai. Fone aidėjusi dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ melodija dar labiau kėlė visiems dvasią, o už nugaros stovintis norvegų choras „Sandnes kameratene“, tvirtais baritono balsais vėl niūniuodamas lietuvišką melodiją, privertė susimąstyti: kas, jeigu ne menas, išgelbės pasaulį, suvienys tautas. Juk menas – tai tiltas tarp skirtingų kultūrų, tautų ir šalių, juk meno kalba – vienintelė kalba, kuria kalba širdis, jautri ir atvira siela, o švytinčios akys ir nebyli jų kalba yra kur kas prasmingiau nei bejausmiai žodžiai.
Norisi dėkoti kiekvienam atskirai, visi esme ypatingi ir didi dalelė to, kas vyksta. Bet nuoširdžiausią padėką norisi išreikšti idėjos autorei ir režisierei, choro vadovei L. Vingienei. Jos itin didelės motiniškos širdies užtenka mums visiems. Po mažą dalelę ji atiduoda ne tik kiekvienos repeticijos metu – jos visas gyvenimo būdas yra duoti – duoti meilę, šilumą, gerumą, grožį ir spindesį. Ji yra ne tik Motina, bet ir Mokytoja, tokia muzikos mokytoja, kokios mokykloje niekada neturėjau. Mums visiems – gyvenimo Mokytoja! Draugė.
– Ak, gyvenimo groži, kur tu esi?
– Aš čia, šalia, širdyje.
Teksto autorė Ramunė Sadauskienė
Nuotraukos Pauliaus Sakio, Ramunės Sadauskienės