Pradinis / Lietuviai svetur / JAV gyvenantis prof. Jonas Zdanys: „Mano pareiga padėti savo tautai“

JAV gyvenantis prof. Jonas Zdanys: „Mano pareiga padėti savo tautai“

Jonas Zdanys – angliškai ir lietuviškai rašantis poetas, vertėjas, Sacred Heart universiteto (Konektikute) anglų literatūros profesorius. Su juo kalbame apie kūrybą, dabartinę literatūrą, vertimus.

Gimėte ir augote Amerikoje, studijavote anglų literatūrą. Kokios vidi­nės ar išorinės priežastys lėmė Jūsų literatūrinį kelią?

Turbūt prigimtis. Mama labai daug skaitė ir pati rašė – po mirties išleidome jos autobiografiją. Man labai patinka knygos. Būdamas šešerių kas savaitę pats nueidavau į miesto biblioteką, pasirinkdavau knygų. Daug skaitydavau, pripratau prie knygų, jose rasdavau patrauklių pasaulių, pažįstamų žmonių, vėliau ir pats pradėjau rašyti.

Vertimais užsiimate nuo 1971 metų. Kas paskatino to imtis?

Pradėjau versti ir spausdinti vertimus, kai buvau dvidešimtmetis Jeilio universiteto studentas. Poezijos seminaro metu profesoriui pasisiūliau iš lietuvių kalbos išversti vieną eilėraštį ir, gavęs jo pritarimą, išverčiau Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Vaikai kaip žolė“. Vertimas daugeliui patiko, buvo išspausdintas universiteto žurnale. Taigi, skelbti savo vertimus pradėjau, kai beveik niekas iš mano kartos žmonių to dar nedarė, kai Lietuva dar buvo dingusi iš oficialaus pasaulio žemėlapio. Jaučiau, kad poezija netelpa į pasaulį dalijančias „geležinių uždangų“ schemas. Norėjau parodyti pasauliui, kas yra ta mūsų Lietuva, kas yra mūsų poezija. Vieniems Lietuva buvo kuriozinė, senoviška, nelabai svarbi šalelė. Kitiems tie vertimai buvo nauja pažintis su kitos kultūros poezija.

Dauguma mano vertimų sulaukė teigiamų atsiliepimų, ypač gerai juos vertino amerikiečiai poetai. Man tai labai svarbu, nes savo vertimus skiriu angliškai kalbantiesiems, o ne tiems, kas lygina du skirtingomis kalbomis sukurtus tekstus.

Dažniausiai verčiate poeziją, nors esate išvertęs ir prozos kūrinių. Kodėl dažniausiai  pasirenkate versti būtent poeziją?

Verčiu poeziją todėl, kad rašau poeziją. Verčiu, nes taip pats galiu ką nors nauja papasakoti, nauja išaiškinti, rasti naujų (savo) balsų poezijoje ir jos metaforose. Kurdamas poeziją ir rengdamas vertimus jaučiu, matau pasaulio ateitį, giliau įžvelgiu žmogų poetą ir jį supančią aplinką. Tai langas į kūrybinį ir moralinį pasaulį. Verčiu dabartinės literatūros kūrinius, nes juose tas pasaulis aiškiausiai atsiveria.

Kaip pasirenkate autorių?

Verčiu lietuvių literatūros kūrinius, išeivijoje ir Lietuvoje sukurtus po Antrojo pasaulinio karo. Esu išvertęs poezijos ir romanų: Jurgio Gliaudos romaną „Agonija“, Sigito Gedos „Rudens giesmes“, „Pokarinės lietuvių poezijos antologiją“, Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, Leonardo Andriekaus, Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Kornelijaus Platelio, Vytauto P. Bložės, Nijolės Miliauskaitės, Antano A. Jonyno, Agnės Žagrakalytės rinkinius. Taip pat „Keturių Lietuvos poetų antologiją“ (V. P. Bložė, S. Geda, K. Platelis, N. Miliauskaitė), „Penkių Lietuvos moterų poečių antologiją“ (J. Vaičiūnaitė, D. Paulauskaitė, O. Baliukonė, N. Miliauskaitė, T. Marcinkevičiūtė).

Ar lietuvių poetų eilės įdomios anglakalbiams skaitytojams?

Mūsų literatūra yra gera, ji – pasaulinio masto. Mūsų maža tauta turi svarbią įtaką literatūros pasauliui. Jaučiu tikrą malonumą, pareigą padėti mūsų tautai, mūsų literatūrai. Noriu atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos padėtį, jos kultūrą ir kalbą. Žinoma, dabar visi gali šiek tiek sužinoti apie Lietuvą. Kai pradėjau versti poeziją, romanus, rašyti mokslinius straipsnius, apžvalgas, Lietuva buvo politiškai prispausta. Buvau tik vienas iš kelių entuziastų, tokiais darbais užsiėmusių 1975–1990 metais. Dabar laikai pasikeitė. Dabar reikia reklamuoti šalies pranašumus.

Ne tik esate vertėjas, bet ir pats kuriate eiles. Koks yra Jūsų literatūrinis bagažas?

Rašau eiles, esu išleidęs rinkinius anglų ir lietuvių kalbomis. Lietuvoje lietuvių kalba išleistos penkios mano eilėraščių knygos: „Ikaro prisikėlimas“ (2014 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), „Tarpdury“ (2008 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), „Dūmų stulpai“ (2002 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), „Dotnuvos stoty“ (1999 m., „Vaga“) ir „Aušros daina“ (1993 m., „Santara“).

Anglų kalba išleista 17 eilėraščių rinkinių. Taip pat išleistos dvi dvikalbės eilėraščių knygos, viena jų – „Preliudai po lietaus“ / „Preludes After Rain“ – išleista Kinijoje ir Australijoje. Tad rašau įvairiai. Naujausia mano knyga – „The Angled Road: Collected Poems 1970–2020“. Tai mano anglų kalba parašytų eilėraščių rinkinys. 

Kas – poezijos kūrimas ar vertėjo darbas – arčiau širdies?

Turiu dvi dukras ir dvi anūkėles. Ar galima pasirinkti vieną dukrą ar vieną anūkėlę? 

Eilėraščiuose iš ciklo „Mo­teris ant tilto“ rašote: „Esu tuščias: / negalvoju, neartikuliuoju, nebeturiu vaizduotės.“ Ar dažnai gyvenime apima tokia būsena?

Būna įvairių dienų, būsenų. Pasakysiu, kad gyvenimas ne visada linksmas, ne visada ir liūdnas. Poezijos metaforose galima išmėginti įvairias gyvenimo būsenas. Poezijoje galima sukurti pasakotojų, o ne paties poeto balsus. Jie pasaulį gali atpažinti ir pristatyti lyriškai jausmingai.  Kartais atsiranda tokių tuštumų ir galbūt mano eilėse jų būna daugiau, o mažiau pilnatvės. Kai augau, supratau, kad ir mano karta yra išeivių karta, todėl mano eilėse irgi randasi panašių praradimo jausmų, rūpesčių bei prasmių.

Už eilėraščių rinkinį „Dūmų stulpai“  ir lietuvių poezijos vertimus į anglų kalbą buvote apdovanotas Jotvingių premija. Ką ši premija reiškia Jums, Amerikos lietuviui?

Reiškia, kad kolegos skatina mano kūrybinį darbą šioje Atlanto pusėje, jį pripažįsta. Taip pat tai, kad bendradarbiaujame, aš prisidedu prie jų kūrybinių bei poetinių siekių.

Koks yra Jūsų požiūris į šiuolaikinę lietuvių išeivijos poeziją?

Gera, stipri, įdomi. Ji tokio pat meninio lygio, kaip ir Lietuvoje rašoma poezija.

Ką manote apie išeivijos poetų ryšius su Lietuvos poetais? Ar jie reikalingi? Ar būtina juos puoselėti ir plėtoti?

Palaikome ryšius su Lietuva, nes esame lietuviai. Gal nereikėtų mūsų skirstyti į atskiras grupes. Mes visi – tie, kas gyvena, kalba, rašo lietuviškai, – esame viena šeima.

Laima Apanavičienė

„Lituanus“, 2020, Nr. 4, https://javlb.org

JAV lietuvių bendruomenei švenčia 70-metį ir pristato 70 istorijų apie 70 su bendruomene sąsajų turinčių žmonių iš skirtingų organizacijos gyvavimo laikotarpių.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top